R.Anusevičius save vadina dvaro architektu. Ilgametis jo užsakovas ir draugas - Šveicarijoje gyvenantis verslininkas milijonierius Saulius Karosas. Jam architektas jau kelis dešimtmečius Lietuvoje ir užsienyje projektuoja namus, butus, biurus, kuria asmeninių lėktuvų interjerą.
Rūmus Vilniuje architektas suprojektavo ir koncerno „Lukoil Baltija“ prezidentui Ivanui Paleičikui.
Architekto darbo maršrutai driekiasi į Šveicariją, JAV, Austriją, Vokietiją, Čekiją, Ispaniją, Italiją. O sugrįžęs jis skuba į savo sodybą prie Spindžiaus ežero Aukštadvario regioniniame parke.
Chaotiškos statybos - lyg maras
Kai vykome ten, R.Anusevičius vos prieš keletą dienų buvo grįžęs iš Vienos, kur baigė įrengti naujus S.Karoso apartamentus miesto centre. Į Vieną jis buvo nuskraidintas asmeniniu verslininko lėktuvu.
„Užsukime prie Margio ežero, pamatysite, kuo virsta gražiausi Lietuvos kampeliai ir nuo kokio maro turėtume juos saugoti“, - netikėtai pasiūlė R.Anusevičius ir automobilį pasuko keliu, vedančiu Margio žvyro karjero link.
Vaizdas, kurį išvydome, pribloškė: tvorų aklinai užbarikaduotą ežerą supo sunkiai apibūdinamos architektūros statiniai, pavėsinės ir kitokie liaudies kūrybos šedevrai. Čia įsikūrusios kelios kaimo turizmo sodybos, baigiamas įrengti poilsio kompleksas „Vila Esperanza“, dunkso senbuvių mūrinukai.
Šitaip sudarkytą ežero pakrantę architektas parodė neatsitiktinai. Norėjo, kad patys suprastume, kuo jį taip žavi sava sodyba ir kodėl taip saugo šio mūsų amžiaus maro dar nepaliestą gamtos kampelį.
Kas atsitiko lietuviams, kurie, turėdami nepakartojamo grožio gamtą, tarsi apsėsti ją darko griozdiškais statiniais, neskoningu kiču, tveria tvoromis?
„Gal priežastis ta, kad buvome ilgą laiką atskirti nuo europietiškos kultūros, nematėme aplinkui gerų pavyzdžių.
Bet kodėl tuomet tas kaimietis prasčiokas tobulai susitvarkydavo savo sodybą? Pasižiūrėkime, kokie gražūs senieji gatviniai kaimai, nors ten žmonės taip pat vienas šalia kito gyveno“, - svarstė architektas.
Vertybė - gamtos vaizdai
Jis pats daugiau nei prieš dvidešimt metų nuostabiame gamtos kampelyje įsigijęs seno žvejo ir kalvio sodybą ne tik stengiasi ją ir jos aplinką išlaikyti kuo mažiau pakeistą, bet ir saugo vaizdą, kurį pirmą kartą čia pamatė.
Šį žalumoje skendinčio smaragdinės spalvos Spindžiaus ežero vaizdą, atsiveriantį nuo kalniuko maždaug pora kilometrų nuo sodybos, architektas pirmiausia parodo visiems savo svečiams. Kad reto grožio peizažas nepaskęstų žolėje, nuolat čia ateina jos nušienauti, nors pievos - ir ne jo.
R.Anusevičiaus sodyba - paskutinė gatviniame Spindžiaus kaime, kuriame iki šiol gyvena nemažai vietinių žmonių ir net keturios sodybos priklauso architektams.
Iki kaimo veda siauras kalvotas keliukas per laukus. Kartais žiemą juo neįmanoma važiuoti, todėl mašinas tenka palikti už poros kilometrų ant kalniuko.
Šis nepatogumas visiškai nevargina. Atvirkščiai, anot architekto, yra gera proga užsukti pas kaimynus.
Ant kalniuko prie ežero stovinti architekto sodyba pasitinka aukštomis tujomis, šeimininkui primenančiomis tėvų sodybą.
Kieme - šiek tiek paremontuota sena rąstinė troba, senas papilkėjęs klojimas, obelų sodas, keli aviliai, pavėsinė, pakalnėje pakeliui į ežerą - nedidelė pirtelė.
Spindžiaus ežeras išskirtinis ne tik dėl žalios spalvos, kurią suteikia jame augantys dumbliai. Vaizdo aplinkui nedarko jokie pastatai, ežerą supa tik žaluma, nematyti jokių tvorų ar užtvarų. Kiekvienas gyventojas prie ežero turi savo lieptelį.
Gatvinis Spindžiaus kaimelis - tarsi siūlas, nuvingiavęs ežero link. Anksčiau žmonės nesigrūsdavo taip prie vandens, rikiuodavo namus į eilę. Pirmam atitekdavo geriausia vieta.
Pievų apsuptos architekto sodybos ribos simboliškai pažymėtos kartimis, kaip tai būdavo daroma ir seniau.
Kaimynui teko namą griauti
Kieme žolė nupjauta, bet nuokalnėje ežero link žydinti pieva nepjaunama. Natūralus jos grožis šeimininkui primena mauritanišką pievą, į kurią specialiai sodinamos žydinčios laukų gėlės.
Bet vietiniams tai atrodo didžiulis apsileidimas.
„Geriau žolę nusišienautų“, - pamatęs aplink sodybą besisukiojantį fotografą mestelėjo kaimynas.
Jo nuotaika nekokia: vos prieš kelias dienas teko pačiam nusigriauti prie ežero pastatytą dviejų aukštų namą, kurį bandė pasistatyti kuklios medinės pirtelės vietoje. Prie ežero liko styroti tik silikatinių plytų kaminas, kuris nedidelei pirtelei aiškiai bus per didelis.
Liūdna, bet kaimynas rekonstruodamas jau spėjo sudarkyti ir dalį senos dar 1922 metais statytos rąstinės trobos. Pusė į tris dalis giminaičių pasidalintos trobos apkalta ryškios spalvos dailylentėmis, įstatyti didžiuliai šiuolaikiniai langai. Gerai, kad dar kitoje namo pusėje galima pasigrožėti drožinėtais apvadais papuoštais senais langeliais. Tik ar ilgai?
„Pas mane viešėję draugai iš užsienio niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus taip gadina savo trobą, ir kodėl tai leidžiama daryti. Girdėjau, tarsi sumokėjo kažkokią baudą. Bet kas iš to? Paveldas, gamtos vertybės prarandamos negrįžtamai. Margio ežeras jau prarastas amžiams“, - liūdnai kalbėjo architektas.
Kaimynui jis dar bandė patarti, kad šis namo stogui rinktųsi rusvą dangą, kaip ir aplinkinių namų stogų. Tačiau tas pasirinko tamsiai žalią, nes būtent taip jam gražiau.
Kaimiečiams architektas parengė ir išdalino informaciją, ką ir kaip galima statyti, kas turi būti saugoma šiame kraštovaizdžio draustinyje. Nors tuo, matyt, turėtų rūpintis Aukštadvario regioninio parko administracija.
Vietoj varyklos - miegamasis
Savo paties sodyboje architektas vadovaujasi paprastu principu: išsaugoti viską, kas vertinga ir autentiška, neįsileisti jokių pašalinių svetimkūnių.
Seną rąstinį namą, kuris buvo gerokai apleistas, teko šiek tiek paremontuoti, apšiltinti iš vidaus, kinivarpų sukapotas sienas viduje apkalti lentomis. Buvo sumūryta ir nauja didžiulė krosnis.
Senasis šeimininkas troboje buvo įrengęs samanės varyklą. Dabar jo vietoje - miegamasis su nuostabiu vaizdu pro langus į ežerą.
„Verpimo ratelis ar kiti senoviniai daiktai yra surasti šioje troboje. Jie čia turi būti, o daugiau jokių puošmenų nereikia“, - įsitikinęs R.Anusevičius.
Kiekvienas naujas daiktas jo sodyboje atsiranda tik po ilgų svarstymų, vaikščiojant ir galvojant apie poveikį aplinkai. Taip buvo ieškoma tinkamiausios vietos lauko židiniui, šuliniui ar net gandralizdžiui.
Architektas pašiurpo iš kaimiečių išgirdęs, kad gandras, neradęs kur perėti, kiaušinį padėjo tiesiog ant namo stogo, nuo kurio jis nuriedėjo tiesiai po kaimiečių kojomis.
Ne vieną dieną vaikščiojęs po kiemą tinkamiausią vietą gandralizdžiui iškelti rado užkišęs stulpą už obelų.
Tačiau ši mažiausiai sodybos vaizdą gadinanti vieta, pasirodo, netiko gandrams. Jie taip ir nesusuko čia lizdo. Mat anksčiau čia buvusi kalvė ir net du kartus į šią vietą buvo trenkęs žaibas. Reikės ieškoti kitos.