Trisdešimtmetė Miglė ir metais jaunesnis Edmondas Daukšai ilgai prisimins šią vasarą iškeltas vestuves: iškilmes lydėjo jaunosios ašaros, neviltis ir nenumatytos išlaidos.
Daukšai norėjo kelti vestuves liepą. Lietuvoje per liepą ir rugpjūtį registruojamas trečdalis visų metų vestuvių. Todėl jaunieji jau kovą pradėjo dairytis, kur užsisakyti salę.
Bet ir tai nepadėjo: numatę kiekvieną būsimų vestuvių smulkmeną ir po visą Lietuvą vežioję giminėms kvietimus į savo šventę „Kernavės bajorynėje“, Daukšai netikėtai liko be vietos pokyliui.
Šeimininkai kėlė pasitikėjimą
Daukšai iki šiol svarsto, kaip išradingai buvo įvilioti į verslininkų spąstus.
Jaunavedžiai apsigavo, kai „Kernavės bajorynės“ savininkai su jais bendravo labai maloniai.
Šį 30 kilometrų nuo Vilniaus esantį konferencijų ir laisvalaikio centrą pora kovo mėnesį išsirinko iš daugybės aplankytų vietų. „Kernavės bajorynė“ jiems pasirodė ideali vieta vestuvėms: galima apnakvindinti 60 žmonių, graži gamta, skoningai įrengta aplinka.
Šeimininkai kėlė pasitikėjimą iš pirmo žvilgsnio: buvo mandagūs ir konkretūs.
Dar prieš atvykstant jie išsiuntė pasiūlymą, kad dviejų salių nuoma, nakvynė, maistas, gėrimai ir pramogos kainuotų 10-13 tūkst. litų.
Aplankę kelias kitas vietas, Daukšai apsisprendė rinktis „Kernavės bajorynę“ ir apie tai pranešė telefonu jos bendrasavininkei Danutei Pažūsienei.
E.Daukšo teigimu, savininkė paraginusi neskubėti ir užstatą atvežti tik birželį. Esą ji vardą ir telefoną į rezervavimo kalendorių užsirašiusi, o iki liepos vidurio dar daug laiko.
Patys sulaukė priekaištų
Likus 3 savaitėms iki vestuvių, iš anksto sutartu laiku, E.Daukšas atvyko į „Kernavės bajorynę“ su būsima žmona ir jos tėvais išsirinkti vestuvių pokylio patiekalų.
Bet jau priimamajame tarnautoja atvertusi užsakymų kalendorių pranešė, kad tą dieną vestuves savo 160 svečių rengia kažkoks Valentinas. Greta buvo parašytas ir E.Daukšo vardas bei telefono numeris.
Jaunamartė ir jos motina puolė į ašaras.
E.Daukšas prisiminė, kad net šioje situacijoje savininkė D.Pažūsienė buvo visiškai rami. Ji iš karto pažino būsimuosius jaunavedžius, bet priminė, kad jokios sutarties su jais nepasirašiusi.
Bendrasavininkė pabandė kaltę versti kažkokiai jau atleistai žioplai administratorei, kuri esą laiku neparaginusi pasirašyti sutarties. Būsimi sutuoktiniai išgirdo ir priekaištų, kad patys nesirūpino atvažiuoti.
Galų gale D.Pažūsienė pasisiūlė padėti rasti išeitį ir nurodė kelias vietas, kur dar būtų galima norimą dieną iškelti vestuves. Nė viena tų vietų nė iš tolo netiko – sąlygos buvo kur kas blogesnės.
Todėl nuspręsta tartis su „Le Meridien Villon“ viešbučiu. Vestuvės kainavo 18 tūkst. litų, o apnakvindinti buvo galima tik 20 žmonių. Kiekvienam svečiui teko aiškinti, kodėl taip atsitiko, ir klausytis jų užuojautos.
Pavadino Europos bamba
„Kernavės bajorynės“ bendrasavininkė D.Pažūsienė puikiai prisiminė E.Daukšą, kurį pavadino „Europos bamba“. Ji tikino, kad būsimi jaunavedžiai atvažiavę į jų centrą viską apžiūrėjo, paklausinėjo apie kainas ir išvyko dairytis kitur. Po to paskambino ir pasakė, kad nori rengti vestuves „Kernavės bajorynėje“.
D.Pažūsienė teigia daugiau jokių skambučių nesulaukusi, kol birželio pabaigoje staiga išvydo juos apsiašarojusius. „Būtų norėję – būtų surengę. Neprivalau ieškoti žmonių“, – sakė ji.
„Kernavės bajorynėje“ jau metai sudaromos sutartys dėl būsimų vestuvių.
Idėją pasiūlė vienas jaunavedys, pats pareikalavęs tokios sutarties.
Bet vėliau D.Pažūsienė prisipažino, kad sutartys sudaromos ne su visais. Dažniausiai užsakovai moka 1-2 tūkst. litų avansą arba 10-30 proc. užsakymo sumos.
Nutraukus sutartį prieš 3 mėnesius, avansas grąžinamas.
D.Pažūsienės teigimu, apsisprendę dėl „Kernavės bajorynės“ Daukšai turėjo atvažiuoti į Kernavę ir bent pasikalbėti.
Dvi šventės po vienu stogu
Neseniai vestuves šventusi kita pora iš Vilniaus irgi pakliuvo į keblią situaciją. Likus vos savaitei iki vestuvių pora sužinojo, kad toje pat sodyboje bus švenčiamos ir krikštynos.
Sutartyje, kurią pasirašė būsimi sutuoktiniai, nėra punkto, kad tądien sodyboje jų šventė būtų vienintelė.
Tačiau, jaunavedžių nuomone, turėtų būti ir žmoniškumas, ne tik pelno troškimas.
Visą savaitę nuotaka įrodinėjo savininkams, kad nenorėtų krikštynų greta savo šventės.
Galų gale ji buvo priversta sumokėti ir už kitos salės nuomą, kur esą turėjo būti švenčiamos dar ir krikštynos.
Sutartis – nebūtina
Gytis Kaminskas, advokatas
„Žodinės sutartys turi tokią pat teisinę galią, kaip ir rašytinės. Bet jas kur kas sudėtingiau įrodyti kilus ginčams.
Vestuvių sutarties faktą galėtų įrodyti avanso sumokėjimas ar kokie nors papildomi veiksmai: maisto užsakymas, pasikeitimas laiškais, susirašinėjimas elektroniniu būdu. Gal restorane yra registracijos knyga, kur yra padarytas įrašas.
Net jei buvo tariamasi tik telefonu, pokalbio buvimo ar nebuvimo faktą nesunku patikrinti pokalbių išklotinėse, neįrodysi tik turinio.
Todėl esant nerašytinei sutarčiai patarčiau kruopščiai rinkti įrodymus arba bendrauti elektroniniu būdu. Juk tiek paslaugos gavėjas, tiek teikėjas turi ruoštis įrodinėti sutartį.
Nė sykio nesusidūriau, kad restoranai pasirašinėtų kokias nors sutartis su klientu, ir esu įsitikinęs, kad sutarčių jie nepasirašinėja.
Bet ir nepasirašęs sutarties paslaugos gavėjas gali ginti savo interesus.
Siūlyčiau turintiems nusiskundimų nenuleisti rankų ir kreiptis į vartotojų teisių apsaugos tarnybas. Galbūt jie jau turėjo nusiskundimų dėl šio restorano ar kaimo turizmo sodybos ir tuomet būtų lengviau priversti atlyginti žmonėms nuostolius“.
Svarbu geras vardas
Evalda Šiškauskienė,
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė„Jokio rašytinio restoranų verslo etikos kodekso nėra, apie tai net nediskutuojama.
Bet Lietuvoje restoranų savininkai patys laikosi žodžio, kai sutaria dėl užsakymo. Nors mūsų šalyje su privačiais asmenimis restoranai sudaro tik žodines, o ne rašytines sutartis, bet čia ir pradeda galioti nerašytas garbės kodeksas. Viską diktuoja rinka. Pasielk du kartus negarbingai ir neteksi savo vardo, o tai – mirtis restoranui“.