Tą patį kubinį metrą žvyro ar smėlio karjerų savininkai Lietuvoje parduoda jau už 30 Lt, o užsieniečiams – dar brangiau.
Šiandien apsukruoliai jau įsigudrino pardavinėti net ir pajūrio akmenukus, kurie sulaiko paplūdimio smėlį.
Iš žemės lobių, deja, turtėja ne visuomenė. Tad Seimo Aplinkos apsaugos komiteto bandymas peržiūrėti kai kurių išteklių kainas būtų gerų permainų teigiama linkme pradžia, o sunkmečiu tai pajustų išsekęs Lietuvos biudžetas.
Norite pirkti karjerą? Prašom!
„Naudotis valstybės geru už dyką buvo įprasta jau sovietmečiu, tokia situacija išlikusi ir iki mūsų dienų, todėl pakeisti ją nėra lengva, nes aktyvios lobistų grupės, atstovaujančios verslui, atsiranda užtarėjų Seime”, - „Ūkininko patarėjui” sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) narė Aurelija Stancikienė, tikėdamasi, kad šios kadencijos metu pavyks kolegas Seime įtikinti, jog gamtos išteklių įkainius būtina keisti, įvertinant jų tikrąją rinkos kainą.
Be kainų klausimo, Seimo narei A.Stancikienei ramybės neduoda ir tai, kad žinybos, dažniausiai pavaldžios Aplinkos ministerijai (kurios privalo užtikrinti, kad iš žemės būtų išgaunami tik tam tikri kiekiai išteklių ir jie nebūtų imami be jokių leidimų), daugeliu atvejų dirba vangiai ir nemato, kas vyksta Lietuvoje.
Ar nenori matyti, nes „akliesiems“ valdininkams kompensuojama neregystė.
Internete apstu skelbimų: „Parduodamas 19 ha žvyro karjeras, atlikti tyrimai, patvirtintas leidimas”. „34 ha žvyro karjeras, gylis 30 metrų, žvyras su akmenukais”. „Trakų r. žvyro karjeras, atlikti geologiniai tyrimai (žvyras su smėliu)”. „15 ha smėlio - žvyro karjeras Lazdijų r. su magmos tyrimais”. „Žvyro karjeras Rokiškio r.” ir t.t... Karjerų kaina įvairi - nuo 1,6 iki 3 mln. Lt, ji priklauso nuo esamų naudingųjų iškasenų rūšies ir tūrio.
Lietuvos geologijos tarnybos prie AM Žemės gelmių registro ir leidimų skyriaus vedėjas Vytautas Januška „Ūkininko patarėjui” paaiškino, kad pastaruosius 15 metų Lietuvoje naudingųjų iškasenų paieškos ir žvalgybos darbai vykdomi tik privačiomis lėšomis. Šiuos darbus atlieka geologijos įmonės, turinčios Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą tirti žemės gelmes.
Juos užsako juridiniai arba fiziniai asmenys, ketinantys užsiimti naudingųjų iškasenų gavyba, arba juridiniai asmenys, siekiantys praplėsti naudojamų naudingųjų iškasenų telkinių plotus. Visi planuojami tiesioginio naudingųjų iškasenų tyrimo darbai, pasak V.Januškos, prieš tyrimų pradžią yra registruojami Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių registre.
Leidimai naudoti naudingųjų iškasenų išteklius išduodami, vadovaujantis Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklėmis. Visus klausimus, susijusius su leidimo gavimu, sprendžia ūkio subjektas, suinteresuotas gauti tokį leidimą.
Išeksploatuoto karjero rekultivacijos darbus, pasak V.Januškos, vykdo išteklių naudotojas pagal nustatytą tvarką, parengtą ir suderintą telkinio išteklių naudojimo projektą.
Išteklius naudojanti įmonė yra tiesiogiai atsakinga už kokybišką rekultivacijos darbų atlikimą, šiuos darbus kontroliuoja rajonų aplinkosaugos ir žemėtvarkos tarnybos.
Lietuvos karjerų asociacija (LKA) yra viešai išsakiusi nuomonę, kad galimybės efektyviai naudoti šalyje esančius žemės gelmių išteklius riboja prasta teisinė bazė ir valstybės nesugebėjimas užkirsti kelią nelegaliam išteklių kasimui. Pasak LKA vadovų, tokiu būdu vagiamas valstybės turtas, išvengiama mokesčių, iškreipiama konkurencija.
Kam turėtų rūpėti?
„Mūsų valstybėje daugelio vystymosi krypčių nėra parengtos strategijos. Šaliai svarbūs klausimai sprendžiami pagal tos dienos politikų pageidavimus ir įnorius”, - „Ūkininko patarėjui” sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo (LŽJ) tarybos narys Aleksandras Kerpauskas. Pašnekovas teigė, kad tai labai patogus metodas asmenims, galintiems daryti įtaką sprendimams, ir aiškiai apibūdina valstybės požiūrį į naudingųjų iškasenų eksploataciją.
Nors LR Konstitucijos 47 str. įvardyta, kad žemės gelmės nuosavybės teise išimtinai priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau akivaizdu, kad šia teise labai efektyviai naudojasi atskiri piliečiai.
A.Kerpauskas pastebi, kad, mokant tik simbolinius mokesčius už kasamas durpes, žvyrą, smėlį ir kitus neatsinaujinančius išteklius, gaunami milžiniški pelnai. Nemaža jų dalis turėtų priklausyti valstybei, tačiau pinigai tyliai nugula į akcinių bendrovių ar privačias sąskaitas.
LŽJ narius neramina besikaupiančios aplinkosaugos problemos, kurios yra besaikio naudingųjų iškasenų eksploatavimo pasekmė, o už jų atsiradimą šiuo metu nėra atsakingų institucijų.
Geriausiai besikaupiančių aplinkosaugos problemų atsiradimą, pasak žaliųjų, iliustruoja nepamatuota durpių kasyba. Iškasus durpes, dažnai sutrinka vandens paskirstymas iš durpynų ištekančioms upėms, netgi mažesni upeliai išdžiūsta, aplinkiniuose telkiniuose krinta vandens lygis. Dėl durpių eksploatavimo atsiradusių aplinkosaugos problemų sprendimas gali labai brangiai kainuoti, tačiau šiuo metu jos sprendžiamos labai vangiai ir greičiausiai liks spręsti valstybei arba mums, mokesčių mokėtojams. Panaši situacija ir dėl žvyro, smėlio, numatomo anhidrito netoli Garliavos (Kauno r.) kasybos.
„Lietuva negali pasigirti naudingųjų iškasenų gausa ir įvairove, tačiau ir esamų išteklių gavyba sukelia visuomenėje nemažai diskusijų, kurios kartais perauga į rimtus konfliktus, netgi bylinėjimąsi teismuose”, - sako A. Kerpauskas. Daugiausia konfliktų, pasak LŽJ narių, kyla dėl žvyro ir smėlio karjerų bei durpynų eksploatavimo, nes gamtinių išteklių gavyba daro nemažą įtaką gamtinėms sistemoms, kelia triukšmą, dulkes, keičia kraštovaizdį ir pan. Išduodant leidimus naudingųjų iškasenų eksploatacijai, ne visada sutampa ir valstybinių institucijų nuomonės, todėl galima teigti, kad trūksta ir valstybinių institucijų veiksmų koordinacijos, aiškumo teisiniuose aktuose, kompleksinio naudingųjų iškasenų gavybos pasekmių vertinimo.
Dingstis žemės gelmėms grobstyti
Lietuvos įstatymai gana griežtai reglamentuoja bet kokius kasybos darbus, bet, kaip sakoma, yra ėjimai, yra ir „apėjimai”. Šimtai tūkstančių kubinių metrų žvyro iškasama ir parduodama nelegaliai veikiančiuose žvyro karjeruose. Teko girdėti, kad per pastaruosius porą metų nustatyta daugiau kaip dešimt tokių veikų ir baigta nagrinėti keletas baudžiamųjų bylų.
Žvyro grobstymo mechanizmas nėra sudėtingas. Sužinoję apie išteklius žvyro pardavėjai perka sodybą ir prašo Geologijos tarnybos leidimo iškasti tvenkinį. Kasėjai be vargo apeina įstatymo nuostatų reikalavimą, draudžiantį pardavinėti iškastą žvyrą ar smėlį.
Neseniai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjai Panevėžio rajone nustatė, kad iš nelegalių žvyro karjerų neteisėtai išvežta apie 8 tūkst. savivarčių žvyro. Vadinasi, karjerų savininkai gavo daugiau kaip milijoną litų pajamų, bet į valstybės biudžetą jokių mokesčių nemokėjo.
Galimybės pasipelnyti atsiveria ir legaliuose ūkiniuose karjeruose. Tarkime, bendrovė, pareiškusi, kad nori taisyti vietinės reikšmės kelius ar žvyrą panaudoti statyboms, nesunkiai gauna leidimą. Prie žemės gelmių pripuolę karjerų naudotojai bemat ima piktnaudžiauti, nes tai labai naudinga.
Dažnai ištekliams išsekus tokie karjerai nerekultivuojami ir virsta nelegaliais sąvartynais. Specialistai, besiaiškinantys tokius faktus daugelyje šalies rajonų, teigia, kad gamtai padarytos žalos neįmanoma atitaisyti. Vadinasi, sprendžiant minėtas problemas, būtinas atsakingesnis valdžios institucijų požiūris į mus supančią aplinką ir didžiulė atsakomybė ateinančių kartų atžvilgiu.