„Čia dirba žmonės iš 30 šalių, - sako elektrikas Leonidas, prašantis neatskleisti jo pavardės, nes neturi įgaliojimo bendrauti su žiniasklaida. - Bet mes stengiamės surasti bendrą kalbą“.
Tokių naftos gavybos milžinų kaip „Eni“ ir „Exxon Mobil“ valdomas Kašagano telkinys puikiai iliustruoja Vakarų laukiančius iššūkius, augant Azijos energetiniam apetitui, o Rusijai vis tvirčiau gniaužiant kumštyje visus savo išteklius.
Dėl sudėtingų geologinių sąlygų, atokios padėties, atšiauraus klimato ir gamtosaugos problemų Kašagano telkinys yra vienas sudėtingiausių ir brangiausių – iki šiol jau surijo 136 mlrd. JAV dolerių – energijos projektų pasaulyje.
Šiandien didžiąją pasaulio naftos išteklių dalį valdo valstybinės įmonės, tad privačios Vakarų bendrovės, kažkada dominavusios energetikos pramonėje, turi pasinaudoti visomis pasitaikančiomis galimybėmis, kad ir joms tektų bent dalis juodojo aukso.
Kazachstano teritorijoje telkšo 9 mlrd. barelių naftos, tačiau ją išgauti – Babelio bokšto statybai prilygstanti užduotis.
Kašagano telkinyje, kur temperatūra svyruoja nuo 40 laipsnių šalčio iki tiek pat laipsnių šilumos, nafta yra prisotinta sieros, tad jos gavyba kelia didelį pavojų darbininkų sveikatai ir aplinkai.
„Tai neišmatuojamo sudėtingumo projektas“, - sako nepriklausomas analitikas Eduardas Poletajevas, atidžiai prižiūrintis Kašaganą.
Kol ištrykš pirmasis naftos fontanas, prireiks dar trejų metų ir daugybės milijonų investicijų – Kašaganas yra vienas iš vis mažėjančio skaičiaus milžiniškų naftos telkinių, kurių lengviau prieinami jau beveik išseko. Praėjusiame dešimtmetyje buvo rasta tik 11 tokio dydžio telkinių (palyginimui, septintajame dešimtmetyje – 29).
„Visi didieji telkiniai jau suryti ir Kašaganas yra paskutinis pasaulio naftos pramonės karūnos perlas. Štai kodėl naftos bendrovės taip atkakliai dėl jo pešasi“, - sako E.Poletajevas.
Peštynės
Dirbdamas visu pajėgumu Kašaganas gali patenkinti dešimtadalį Europos energijos poreikių ir Kazachstaną paversti vienu didžiausių naftos tiekėjų, nepriklausomų nuo OPEC. Dėl Kazachstano išteklių pešasi Rusija, Kinija ir Europa – Vakarai iš visų jėgų stengiasi likti patraukliausia rinka naftos tiekėjams ir sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos.
Nesutarimai kyla dėl klausimo, kur keliaus išgauta nafta.
Vienas iš variantų yra tanklaiviais ją plukdyti Kaspijos jūra iki Baku-Tbilisio-Džeichano naftotiekio, kuriuo nafta teka į Europą. Naftotiekis priklauso bendrovei BP, kuri nėra Kašagano projekto partnerė.
Toks planas nepriimtinas Rusijai, kuri nori dar labiau sustiprinti savo, kaip didžiausios energijos tiekėjos, įtaką Europoje. Maskva stengiasi įtikinti operatorius naftą pumpuoti į kitą, Kaspijos naftotiekio konsorciumo valdomą ir vamzdį, kuriuo ji keliautų į Europą tranzitu pro Rusiją.
Trečiasis variantas – tiekti naftą į rytus, energijos išalkusiai Kinijai, arba per Iraną į pietų rinkas. Lemiamo balso neturi nė viena Kašaganą valdanti bendrovė.
Konsorciumo atstovai žiniasklaidai Kazachstane sakė negalintys komentuoti, kur tekės išgautoji nafta.
„Kašagane dar netrykšta nafta, todėl jie labai atsargūs, - sako E.Poletajevas. - Kitu atveju jie pardavinėtų lokio kailį dar nepagavę lokio“.
Milžinas
Malūnsparniu pakilus virš smaragdo žalumo Kaspijos vandenų atsiveria kvapą gniaužiančių mastų telkinys. Gręžinių įranga išbarstyta dirbtinių salų telkinyje, kurį juosia dirbtiniai rifai, turintys apsaugoti gręžimo bokštus nuo žiemą plaukiančių ledo lyčių.
Ant Kaspijos kranto statomi naftos apdirbimo įrenginiai dydžiu prilygsta vidutiniam miestui. Čia, dusinant vasaros karščiams, dirba Leonidas ir šimtai kitų darbininkų. Visu pajėgumu dirbantis Kašaganas išgaus 1,5 mln. barelių naftos per dieną – tiek užtektų patenkinti visos Italijos poreikiams.
Trys pakrantėje stovintys rezervuarai talpins 2 proc. per dieną visame pasaulyje sunaudojamos žaliavinės naftos. Elektra iki telkinio bus tiekiama 6 tūkst. kilometrų ilgio kabeliais – tiek užtektų sujungti Londoną su Kabulu.
„Iš čia tekės nafta“, - sako vienas Kašagano pareigūnas, kaip ir visi kiti atsisakęs prisistatyti. O kur ji tekės, „nuspręs politikai“. Netoliese Kaspijos pajūryje įsikūrusiame Dosoro miestelyje žmonės nebijo atskleisti savo vardų, pasakodami savo įspūdžius apie naftos turtus.
„Mes čia apdirbame naftą jau šimtą metų“, - teigia pareigūnas Bachtynas Smatulinas, atsakingas už naftos gavybą Dosore, seniausiame Kazachstano telkinyje: „Šis miestelis dabar turėtų tviskėti auksu. Švedų investuotojai čia atrado naftos prieš šimtmetį, tačiau miestelis vis dar yra aplink kelis gręžimo bokštus susitelkusių trobų rinkinys”.
Šalia ganosi kupranugarių bandos. Nepaisant didelių naftos ir metalų turtų, beveik ketvirtadalis kazachstaniečių vis dar gyveno skurde.
Įtampa
Nuotaikos Kašagane ypač subjuro 2007 metais, kai Kazachstano vyriausybė apkaltino telkinio operatorius leidus nevaldomai išaugti išlaidoms ir neįvykdžius plano gavybą pradėti 2005 metais. Kivirčas išgąsdino investuotojus ir pakurstė nerimą, kad prezidento Nursultano Nazarbajevo vadovaujama vyriausybė gali nacionalizuoti energijos išteklius ir prie jų nebeprileisti tarptautinių bendrovių.
Rūpesčių prideda ir Kašagano padėtis trapioje ekosistemoje, kur gyvena daugybė unikalių ir niekur kitur nerandamų gyvybės rūšių – pavyzdžiui, eršketų ir Kaspijos ruonių.
Vietiniai gamtosaugininkai skundžiasi, kad nuo 2000 metų į krantą buvo išmesta tūkstančiai negyvų ruoniukų. Kašagano operatoriai neigia, kad jaunikliai žuvo dėl naftos gręžinių, ir tikina dedantys visas pastangas apsaugoti gamtai.
Ginčų kelia ir sieros gausa. Vyriausybė pirštu rodo į geltonas kelių futbolo stadionų dydžio kalnus, stūksančius kituose Kazachstano gręžiniuose. Ekologai skundžiasi, kad sovietmečiu ėmus masiškai eksploatuoti Kaspijos išteklius, smarkiai sumažėjo biologinė įvairovė.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, pramoninė veikla sustojo ir gamta išsivalė, - sako nykstančią gamtą fiksuojantis fotografas Fiodoras Sarajevas. - Bet dabar stepės vėl tuščios. Stepėse gausu žolės, bet nėra gyvūnų, kurie ją ėstų“.