Kažkada ši vakarinė JAV valstija didžiavosi geriausiomis valstybinėmis mokyklomis, universitetais ir greitkeliais visame žemyne – o dabar nusmuko į dugną.
„Commonwealth Fund“ reitinguose Kalifornijos sveikatos apsaugos sistema užima paskutinę vietą tarp 50 valstijų. Jos kalėjimai perpildyti. Kad patenkintų gyventojų vandens poreikį, ji sudegina neįtikėtinus 19 proc. pabrangusios elektros išteklių. Joje stovi 6 iš 10 labiausiai orą teršiančių JAV miestų. Valstijos finansai yra katastrofiškos būklės. Jos valdžia nesugeba susitarti dėl biudžeto.
Pažvelgus į Kalifornijos biudžeto deficitą, net Italija atrodo kaip taupumo įsikūnijimas. Šią vasarą viso pasaulio laikraščių antraštės mirguliavo pranešimais, kad valstijos valdžia pradėjo dalinti skolos raštelius. Viena labiausiai gamtos apdovanotų žemės vietelių – Holivudo ir Silicio slėnio namai, inovacijų Meka ir aštuntoji pagal dydį pasaulio ekonomika – atsidūrė prie bankroto ribos.
Kaip Kalifornija atsidūrė tokioje netvarkoje?
Dalis analitikų šaukia: „Per daug demokratijos!“ Kalifornijoje galioja ekscentriška tiesioginės demokratijos versija, kuri leidžia vadinamosioms iniciatyvoms siūlyti ir priimti pačius ekstravagantiškiausius išlaidų planus.
Iniciatyvą gali pasiūlyti bet kas, sugebantis surinkti pakankamai parašų, o priimti – paprastoji dauguma iš tų, kurie netingi dėl jos balsuoti. Toks pats metodas paralyžiuoja valdžios bandymus papildyti lengvai tuštinamą biudžetą.
Garsiausiai nuskambėjęs pavyzdys – 1978-aisiais priimtas 13-asis pasiūlymas, nustatęs ribą nekilnojamojo turto mokesčiams ir padaręs Kaliforniją vienintele JAV valstija, kurioje reikia dviejų trečdalių Kongreso daugumos ne tik priimti biudžeto įstatymams, bet ir padidinti mokesčiams.
Rinkimų balsadėžės biudžeto metodas taip įsigalėjo, kad įstatymų leidėjai skundžiasi kontroliuojantys tik 7-17 proc. valstijos išlaidų. Neseniai knygą apie auksinės valstijos bėdas parašęs Troy'us Senikas teigia, kad kaliforniečiai jau seniai gyvena iliuzijomis, kad įmanoma mokėti mokesčius kaip liberalams, o gauti subsidijas kaip socialistams.
Tačiau negalima dėl visų bėdų kaltinti žmonių valdžią žmonėms. Kalifornija greičiau yra puikus pavyzdys, kaip tiesioginė demokratija gali išsigimti ir kad kelias į pragarą išties gerais norais grįstas.
Tokią iniciatyvų ir referendumų sistemą XX amžiaus pradžioje sukūrę pažangūs veikėjai siekė apriboti geležinkelių bosų galias ir grąžinti valdžią žmonėms. Šiandien, praėjus šimtui metų, sistema naudojasi ir savo lizdus purena įvairesnės interesų grupės – ne tik milijonieriai ir verslininkai, bet ir įtakingos valstybės tarnautojų sąjungos. Jie samdo parašų rinkėjus, kad pasiūlytų sau reikalingų iniciatyvų, ir rengia reklamos kampanijas, kad surinktų pakankamai balsų.
Kalifornijos demokratijoje nebeveikia ir atstovavimo sistema. Rinkimų apygardų ribos taip begėdiškai perbraižinėjamos, kad dauguma rinkėjų dažniausiai neturi jokio pasirinkimo.
Pavyzdžiui, 2004-aisiais valstija rinko 153 narius į federalinę valdžią – nė viena vieta neperėjo kitai partijai. Dėl to tikrosios politinės varžytuvės vyksta demokratų ir respublikonų rinkiminiuose susitikimuose, kuriuose iškyla politikai, pataikaujantys savo partijų ideologiniams kraštutinumams. Nieko nuostabaus, kad neįmanoma iš abiejų partijų atstovų surinkti dviejų trečdalių daugumos, kad būtų galima priimti biudžeto įstatymus.
Iniciatyvos taip pakeitė ir papildė Kalifornijos konstituciją, kad ji, sakoma, dabar yra trečia pagal ilgį pasaulyje – po Indijos ir Alabamos.
Jei Amerikos konstitucinė tradicija iš kitų išsiskiria stabdžių ir svertų sistema, tai Kalifornijoje šis mechanizmas susiraizgęs kaip Alisos Stebuklų šalyje. Valstijos biurokratija primena girtuoklio sapną – įvairių agentūrų kompetencijos ir pareigos dubliuojasi ir prieštarauja vienos kitoms. Kalifornija garsėja kaip valstija, kurioje jokia agentūra niekada nemiršta – išties auksinis sapnas bet kuriai interesų grupei. Bent jau tol, kol nesibaigia auksas.
Galbūt visų Kalifornijos problemų šaknys yra jos įspūdingi gamtos ir žmogiškieji turtai; Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų jos pramonei atnešti kontraktai; genialių išradėjų, dinamiškų verslininkų ir darbščių darbininkų antplūdžiai iš Hitlerio Vokietijos, lietingosios Europos, Vietnamo, Indijos, Kinijos, Meksikos ir visur kitur, kur žmones suviliojo neprilygstamas jos žavesys ir neribotos galimybės. Šiek tiek skurdesnė vieta nebūtų sugebėjusi taip ilgai išlaikyti tokios idiotiškos sistemos.
Ją galima palyginti su dviračiu, kurio stabdžių neįmanoma išjungti, kurio bėgiai tik pasunkina važiavimą įkalnėn ir kurio priekinis ratas nuolat iškrypęs – o po kiekvieno remonto gedimų tik daugėja. Tokiu dviračiu į šalikelę nenuvirstų tik milžinas. Pastaruosius 30 metų Kalifornija kažkaip laviravo, o dabar net dinamiškiausia pasaulio visuomenė negali išsilaikyti ant išklerusio dviračio. Taigi jį reikia taisyti – arba išvis sukonstruoti naują.
Būtent tam kaliforniečiai dabar ir telkia jėgas. Viena „California Forward“ pasivadinusi grupė siūlo sistemą keisti po truputį. Kita, „Repair California“, siekia sukonstruoti išvis naują dviratį. Artimiausiu metu ji turi paskelbti dvi iniciatyvas: viena siūloma pakeisti valstijos konstituciją, kad ši leistų piliečiams sušaukti konstitucinį susirinkimą; o antrąja jį sušaukti.
Kai tik generalinis prokuroras formaliai patvirtins iniciatyvų formuluotę, organizacija privalės iki kitų metų balandžio surinkti 1,6 mln. parašų.
Jei viskas klostysis pagal planą, Kalifornijos piliečiai dėl pasiūlymų balsuos tuo pat metu, kai rinksis naują gubernatorių – 2010-ųjų lapkritį. 2011-aisiais būtų galima sušaukti konstitucinį susirinkimą, o 2012-ųjų lapkritį kaliforniečiai galėtų priimti naują žvilgančią konstituciją – tuo pat metu, kai prezidentas Barackas Obama kandidatuos antrajai kadencijai Baltuosiuose rūmuose.
Į Kalifornijos problemas reikia žiūrėti platesniame kontekste. Filosofas Isaiah Berlinas mėgdavo cituoti posakį: „Žydai yra tokie pat kaip ir visi kiti žmonės – tik dar labiau“. Taigi kaliforniečiai yra tokie patys kaip ir visi kiti amerikiečiai – tik dar labiau.
Žinoma, dalis Kalifornijos problemų yra unikalios ir dauguma valstijų tvarkosi daug geriau. Tačiau daugeliu atžvilgių auksinės valstijos ligos yra hipetrofuota visas JAV XXI amžiuje ištikusių politinių ir ekonominių negalavimų versija. Giluminė struktūra tokia pati. Per dešimtmečius šalis sukaupė sisteminę naštą – pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje – kurią iki šiol jai padėjo panešti ekonominis dinamiškumas ir išskirtinės tarptautinės padėties teikiami privalumai.
Bet JAV šios naštos daugiau nebepaneša. Suvešėjusi stabdžių ir svertų sistema nepaprastai apsunkina bet kokias pastangas keistis. Tačiau nors persvara ir ne reformatorių pusėje, kiekvienas, tikintis, kad pasauliui reikalinga atvira ir dinamiška Amerika, turi laikyti špygas, kad jiems pasisektų.