„Dauguma turtuolių tiesiog nemėgsta modernios architektūros ir pageidauja tik klasikinės.
Tačiau tai, ką dabar kai kurie kolegos kuria, ne tik nieko bendra su klasika neturi, bet yra žemiausio lygio padirbiniai“, – piktinosi vilnietis architektas Tauras Paulauskas.
Surado aukso gyslą
Labiausiai jam užkliuvo architekto Tomo Geco pastarųjų metų kūryba Vilniaus Žvėryno rajone.
Šį jauną architektą turtingi užsakovai tiesiog graibsto, nes jis projektuoja jų svajonių namus: prabangius, su kolonomis, arkomis ir kitomis neva klasikinėmis detalėmis.
„Tokia dabar paklausa. Žmonės nori prabangos, klasikos.
Pastaruoju metu tik tokius namus ir projektuoju, nors mielai kurčiau modernią architektūrą“, – neslėpė sėkmingą verslo nišą atradęs T.Gecas.
Skirtingai nei jį kritikuojantys kolegos, T.Gecas didžiuojasi, jog sugeba įtikti ne tik turtingiems užsakovams, bet ir, jo nuomone, kurti prie aplinkos derančius statinius. Jų stilių jis vadina istoriniu eklektiniu.
Veidu į Seimo rūmus atsisukę du daugiabučiai Žvėryne, kuriuos, neoficialiomis žiniomis, pasistatė bankininkai, T.Geco nuomone, atrodo tarsi jaukūs dvareliai, atkartojantys būdingas šio rajono architektūrai detales.
Namų vidaus apdailai naudotos tiktai brangios medžiagos – marmuras, granitas, vos dviejų aukštų su mansarda namuose įrengti liftai.
Daug vietos sklype skirta ir poilsio bei žaliosioms zonoms, o kieme tarsi tikrame dvare įrengtas apvažiavimas ratu, kad taksi ar gyventojų asmeniniai vairuotojai galėtų automobiliu privažiuoti iki pat centrinio įėjimo durų.
„Šiaurės miestelyje tokių namų nestatyčiau, bet į Žvėryno kraštovaizdį jie puikiai įsilieja ir žmonėms labai patinka“, – neabejoja T.Gecas.
Profesionalumo klausimas
Tuo tarpu T.Paulausko nuomone, šių daugiabučių architektūra yra neprofesionalus įvairių pseudoistorinių ir šiuolaikinių detalių kratinys, formuojantis prastą vartotojų skonį ir nepuošiantis Vilniaus.
„Nesu nusistatęs prieš pseudoistorizmą ir toleruoju profesionalų kičą. Tačiau bet kokia imitacija turi būti daroma profesionaliai“, – įsitikinęs jis.
Klasikinėje architektūroje egzistuoja labai aiškios, per tūkstančius metų susiformavusios taisyklės, kurių būtina laikytis.
Kitaip tai skamba panašiai kaip bebalsio žmogaus atlikta klasikinė arija. Tik skirtumas tas, kad tokį dainininką visi tuoj nušvilptų, o prasta architektūra visuomenė žavisi.
„Juk yra žmonių, kurie mėgsta nykų rusišką popsą, bet ką tai turi bendra su klasikine muzika?!“ – palygino architektas, anot kurio, kai kuriems turtuoliams dar labai trūksta išsilavinimo ir gero skonio.
Žinoma ne visi privalo išmanyti architektūrą, todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti profesionalų architektą ir įsiklausyti į jo nuomonę. Bėda ir tai, kad kai kurie turčiai įsitikinę, jog jie patys viską geriausiai žino ir moka. Kai kurie net patys projektuoja sau dvarus.
Netikros puošmenos
Kaunietis architektas Audrys Karalius tokius istorinių stilių eklektikos arba, pasak jo, naujojo baroko mėgėjus vertina itin griežtai.
„Staiga praturtėję, tačiau tuščiaviduriai žmonės taip stengiasi pabrėžti savo išskirtinumą, kurį jiems suteikė pinigai ar valdžia. Ir kuo labiau stengiasi, tuo karikatūriškiau atrodo. Netikros puošmenos, nenatūraliai susiformavusi gyvenamoji aplinka nieko kito nerodo, tik visišką nesusigaudymą ir mužikiškumą“, – žodžių į vatą nevyniojo architektas.
Anot jo, tikrieji aristokratai visuomet yra naujovių diegėjai, pažangūs žmonės, sugebantys atpažinti talentą, naują mintį, atsirinkti, kas yra gerai, o kas – blogai.
Neatsitiktinai XVII amžiuje, kai aplinkui klestėjo Renesansas, Lietuvos didikas Mykolas Kazimieras Pacas, švęsdamas pergalę prieš Rusiją, fundavo Vilniuje barokinę Šv.Petro ir Povilo bažnyčią, o Laurynas Stuoka-Gucevičius XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje statė klasicistinio stiliaus Vilniaus rotušės ir Katedros rūmus.
Tuo tarpu mūsų dienų greitaturčiai storomis piniginėmis gali nusipirkti brangiausius sklypus, marmuro ar granito luitų, tačiau atsirinkti tikrų vertybių nesugeba.
Bandito svajonė – Baltieji rūmai
Panašiu architektūriniu skoniu garsėja ir nusikalstamo pasaulio šulai. Vien ko verta Henriko Daktaro pilis su šaudymo angomis ir kuorais Kauno rajono Užliedžių kaime.
Pasakojama, kad kitas Daktarų gaujos narys, architektui ilgai negalėjęs išaiškinti, koks turėtų būti jo namas, galų gale iš piniginės išsitraukė šimto dolerių banknotą, ant kurio pavaizduoti Baltieji rūmai, ir parodė, kokio būsto norėtų.
Beje, Amerikoje, kur daugelis turtingų žmonių taip pat jaučia daug sentimentų Europos istorinei architektūrai, leidžiami tipinių pseudoistorinės architektūros projektų katalogai.
Jie ypač populiarūs ir tarp naujųjų rusų.
Gerų pavyzdžių – vienetai
Ar vis dėlto Lietuvoje yra profesionaliai sukurtų istorinės architektūros interpretacijų?
„Tokie bandymai dažniausiai užprogramuoti nesėkmei, nes užsakovai labai siaurai ir tiesmukai supranta klasiką“, – mano vilnietis architektas Rytis Mikulionis. Jam taip pat teko projektuoti pseudoistorinio stiliaus dvarą, tačiau rezultatu nėra patenkintas.
Anot jo, žmonės nori primityvios imitacijos su atpažįstamomis detalėmis – kolonomis, arkomis, baliustradomis. Ir visiškai nepripažįsta kitokio požiūrio, kai architektūroje naudojamos klasikinės proporcijos, tūriai, charakteris, bet visa tai išreiškiama šiuolaikine kalba.
Be to, pasak R.Mikulionio, dažniausiai prabangiems rūmams ar dvarui pasirinktas sklypas būna per mažas, todėl, bandant į jį sutalpinti bajoriškus užmojus, lieka tik karikatūra.
„Žinau vienintelį atvejį – architektų Ričardo Stulpino ir anapilin jau išėjusio Sauliaus Šimelionio sukurtą viešbutį-restoraną netoli Ventės rago „Šturmų švyturys“.
Tai – ne primityvi imitacija paraidžiui, o naujas, profesionaliai sukurtas kūrinys Mažosios Lietuvos architektūros tema – kai detalėmis, spalvomis ir medžiagomis žaidžiama lengvai ir su išmanymu“, – prisiminė A.Karalius.