Iš Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy lūpų praėjusią savaitę nuskambėjo jokiam politikui neįprastas prisipažinimas. „Visame pasaulyje piliečiai mano, kad mes jiems meluojame, - Sorbonoje susirinkusiai auditorijai pasakė prezidentas. - Ir jie taip galvoja ne be pagrindo“.
Šitaip N.Sarkozy kalbėjo apie metodą, kuriuo valstybinės statistikos agentūros matuoja ekonomikos augimą. Jo manymu, dabartinis būdas yra abejotinas, galbūt netgi apgaulingas. Šitai suvokęs Prancūzijos prezidentas 2008-aisiais pasikvietė būrį žymių akademikų – tarp kurių buvo ir Nobelio premijos laureatas Jozephas Stiglitzas – ir paragino sukurti naują gerovės rodiklį.
„BVP vis plačiau naudojamas kaip visuomenės gerovės ir ekonominės struktūros pokyčių matas, bet mūsų visuomenė jį pavertė prastu rodikliu, - viename interviu kalbėjo J.Stiglitzas. - Į BVP neįeina labai daug žmonėms svarbių dalykų“.
Kad BVP matavimo metodika turi trūkumų, suprato net pats bendrojo vidaus produkto koncepcijos autorius, rusų kilmės JAV ekonomistas Simonas Kuznetsas. „Vargu ar galima tautos gerovę pamatuoti nacionalinėmis pajamomis“, - sakė jis dar 1934-aisiais.
Ekonomikos augimo tempai mums nieko nesako apie turto pasiskirstymą šalies viduje, apie jos piliečių sveikatą arba jų gyvenimo trukmę. Vienas skaičius nesuteikia informacijos, ar upėse teka švarus vanduo arba kiek ore sklando teršalų. Be to, į jį nepatenka savanoriškas darbas arba namų ruoša – maisto gaminimas, valymas, skalbimas, lyginimas ir visi kiti ekonomiškai nereikšmingais laikomi darbai.
Kai kieno nors seną motiną aplanko slaugytoja, jos darbo kaina patenka į BVP. Bet jei sergančia motina rūpinasi dukra, šis triūsas BVP formulėje neatsispindi. O kai mama žindo naujagimį, jam ir visuomenei tai nepaprastai naudinga, tačiau ekonomiškai daug „naudingiau“ būtų, jei mama nueitų į parduotuvę ir nusipirktų ten keletą pieno buteliukų.
BVP išauga netgi tada, kai turtas yra naikinamas – kai gamtos stichijos arba karai sugriauna žmonių gyvenimus – nes statybų ir farmacijos bendrovės gauna milžiniškų užsakymų ir pelno. Kitaip tariant, vienų žmonių nelaimė kitiems žmonėms sukrauna turtus.
Pastaraisiais metais daugybė akademikų ieškojo alternatyvių gerovės rodiklių – ir netgi sukūrė kelias žavias metaforas. Pavyzdžiui, šveicaras Mathisas Wackernagelis pasiūlė ekologinio pėdsako sąvoką. Pasak jos, kiekvienam pasaulio gyventojui tenka 2,1 hektaro dirbamos žemės, nors vidutiniam vieno žmogaus vartojimui palaikyti reikia 2,7 hektaro, o statistinio amerikiečio gyvenimo būdas reikalauja net 10 hektarų.
Įtakingas Vokietijos gamtosaugininkas Friedrichas Schmidtas-Bleekas sukūrė nematomo „ekologijos nešulio“ sąvoką. Mokslininko skaičiavimais, vienas buldozeris turi pertempti maždaug penkias tonas žemės, kad būtų galima pagaminti dešimties gramų vestuvių žiedą. Žiūrint iš gamtosaugos perspektyvos, auksinis žiedas ant sutuoktinio piršto sveria daugiau „nei mikroautobusiukas, kuriuo jis vežioja savo vaikus“, - sako F.Schmidtas-Bleekas.
Kiti mokslininkai naudoja įprastesnius metodus. Vokietijos federalinis statistikos biuras, skaičiuojantis ir šalies BVP, nuo 1996-ųjų taip pat skelbia išsamius statistinius duomenis, į kuriuos įeina 21 rodiklis – nuo gyvosios gamtos įvairumo iki valstybės skolos. Vis dėlto statistikos skaičiuotojai paprastai palyginti greitai atsisako vilčių visus parametrus išreikšti vienu skaičiumi. Net ir garbingoji N.Sarkozy komanda nesukūrė vienos visuotinės formulės, o tik savotišką instrumentų lentelę, rodančią įvairius kriterijus.
Labai nedaug mokslininkų ryžosi bandyti sujungti įvairius kintamuosius ir nulieti savotišką „žaliąjį BVP“. Vienas jų – Heidelbergo ekonomistas Hansas Diefenbacheris – pasiūlė „nacionalinės gerovės indeksą“.
Iš pradžių H.Diefenbacheris paėmė asmeninį vartojimą, prie jo pridėjo namų ruošą ir savanorišką darbą. Tada atėmė pinigais išreikštus kenksmingus veiksnius, tokius kaip oro bei vandens tarša, eismo nelaimės ir nusikalstamumas. Gautus rezultatus galima pavaizduoti kreive, kuri nuo dešimtmečio pradžios nuolat leidžiasi, palyginti su BVP.
Bet pats H.Diefenbacheris pripažįsta, kad ir jo rodiklis turi trūkumų. Vienas jų – kaip pinigais pamatuoti aplinkos taršą ir įvertinti išnykusios gyvūnų rūšies kainą? H.Diefenbacherio metodas kritikuojamas ir dėl to, kad į apskaičiavimus įtraukti rodikliai pasirinkti pernelyg atsitiktinai. Jis ginasi, kad jo „skaičiavimai nėra geresni, jie tik kitokie“.
Taigi ekonomistams tikrai netrūksta vaizduotės, kaip apibrėžti tautos gerovę. Kaip tik dėl alternatyvų įvairovės taip sunku sugriauti klasikinio BVP monopoliją. Iki šiol nė vienas kitas rodiklis nesulaukė tokio visuotinio populiarumo.