Tai – nevisai realistiškos austrų šokolado reklamos, filmuotos Lietuvoje paskutinį vasaros savaitgalį, scenarijus. Nors jis ir intriguoja, įdomesni ir kartesni tampa užkulisiai, o tiksliau – atsiskaitymo sistema su dvišimtinės minios vaidmenį atlikusiais žmonėmis, vadinamais masuote.
Paprastai už dienos darbą masuotėje vaidinusiam žmogui mokama po 50-60 litų. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko tai truks – dvylika valandų ar vos dvi. Renkamasi anksti ryte, vos prašvitus, kad režisieriai spėtų kuo daugiau nufilmuoti. Taigi ir šiai reklamai reikėjo ateiti po šešių penkiolika iš ryto. Antrą valandą dienos masuotė buvo paleista.
Tiems, kurie filmavosi jau antrą dieną iš eilės, buvo pasakyta, kad pinigus už abi dienas gaus antradienį (veiksmas vyko sekmadienį), nors masuotei pinigai visada išmokami tą pačią dieną. Dar daugiau nei pusė iš dviejų šimtų besifilmavusių žmonių pinigų negavo, nors filmavosi tik vieną dieną. Likę „laimingieji“ gavo po 25 litus. Už aštuonias darbo valandas paskutinį vasaros sekmadienį.
Žmonės pradėjo šnibždėtis, kad tai – pasityčiojimas. Už tiek niekas nei kojos nebūtų kėlęs penktą ar ketvirtą ryto iš lovos. Net jei labai reikėtų pinigų ar būtų smalsu nusifilmuoti reklamoje. Vien maršrutinio transporto bilietėliai kelis litus kainavo, o kai kurie važiavo taksi, nes autobusai taip anksti iš jų rajono nevažiuoja.
Aštuoniems žmonėms buvo duodama po du šimtus litų, vienas iš jų pasirašydavo sąrašiuke šalia savo vardo ir pavardės ir eidavo dalintis pinigų.
Laikantis įstatymų, šalia kiekvieno vardo ir pavardės turėjo būti įrašytas asmens kodas, parašas ir suma, kurią žmogus gavo. Tai yra tarsi autorinė sutartis, ir nuo kiekvienos dar 21 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčių sumoka darbdavys, be to, dar mokesčiai „Sodrai“.
Taip ir būdavo, tik ne šį kartą. Todėl šutvė pašiurpusių masuotės narių nuėjo aiškintis, kodėl išmokama tik tokia apgailėtina suma ir dar „vokeliuose“. „Aš teisininkas, jeigu darysite tokias nesąmones, sulauksite didelių nemalonumų“ - piktinosi vienas vyriškis. „Aš irgi teisininkė“ - atkirto viena iš dviejų vokelių dalintojų Urtė ir užtraukė gėdą visai teisininkų profesijai. Tik po daugybės riksmų sugebėjo žmonių atsiprašyti už nesusipratimus.
Vieniems RGB reklamos įmonės, organizavusios filmavimą ir rinkusios masuotę, darbuotoja Marija sakė, kad bus mokama po 50 litų per dieną. Kitiems – kad už kelias (tris-keturias) valandas bus mokama po 20-30 litų, o jei darbas truks ilgiau – 50 Lt. Dar kiti prieš filmavimą paklausę, kiek bus mokama, išgirdo mykimą ir neišsamų „vėliau pažiūrėsim“. Nemažai buvo ir tokių, kurie nesusiprotėjo paklausti apie apmokėjimo sistemą, nes viskas atrodė ir taip aišku, o pačios darbuotojos šios informacijos nepateikė.
Kadangi masuotės argumentai apie apgavystę buvo svarūs, prasidėjo tai, ką mokesčių inspektoriai visada svajojo aptikti – atviras ir nelegalus pinigų dalinimas. Susinervinusi darbuotoja Urtė iš kažkur pagriebė pluoštą banknotų ir pradėjo derėtis, kas kiek gaus. Vieniems taip viskas nusibodo, kad tetroško gauti tuos dvidešimt penkis litus ir dingti iš ten visam laikui. Kiti prašė nuo trisdešimties iki penkiasdešimties litų.
Kam ir kiek buvo nelegaliai išdalinta pinigų, negalėtų tiksliai pasakyti nei viską stebėjusi Marija, nei pinigus dalinusi Urtė. Tiems, kurie norėjo pasakyti savo asmens kodą ir pasirašyti, jos neužtikrintai liepė gaišti laiką ir grūstis į Lietuvos kino studiją. Vėlgi antradienį, po dviejų dienų. Jos puikiai žinojo, kad niekas jau akyse nebenorės regėti nei jų, nei to pastato, todėl tikrai nevažiuos.
Taigi, jeigu dviems šimtams žmonių nelegaliai buvo išmokėta, tarkim, 7000 litų (kam po 25, kam po 45 litus), dar ne mažiau pusantro tūkstančio darbdavys turėtų sumokėti valstybei ir pakankamai nemažai – „Sodrai“. Tačiau to nepadarys, nes nėra žmonių asmens kodų, parašų, ir tikslios sumos, kuri buvo išdalinta tiesiog mašinų stovėjimo aikštelėje šalia Akropolio „Ermitažo“.
Kas ten žino, ar šioje įmonėje tai nevyksta nuolat. Tačiau nebūtina kaltinti žemiausiąją grandį. Jeigu medžio lapai padengti oranžinėmis dėmėmis (rūdimis), gydome juk ne lapus, o visą medį.
„Grįžtam į 1990-uosius. Tada būdavo irgi iš „lagaminuko“ mokama. Kiek girdėjau, dabar tai kiekvienos kompanijos sąžinės reikalas. Kai kurie sumoka visus mokesčius, o kai kurie pamiršta arba „pamiršta“ žmonėms pasakyti, kad mokesčius susimokėti jie privalo patys. Žmogus turi pasidomėti, kas mokės mokesčius“ - pasakojo prisistatyti nenorėjusi viena reklamos ir kino filmų kūrimo srities darbuotoja.
Taip išeina, kad kartais žmogus, Lietuvoje filmavęsis reklamoje ar kino filme, gali pats to nežinodamas būti nesusimokėjęs mokesčių valstybei. Tarsi nusikaltėlis.
Tačiau jei iš tos varganos sumos – nesvarbu, dvidešimties ar penkiasdešimties litų per dieną – dar pačiam žmogui reikėtų susimokėti mokesčius, vargu ar kas benorėtų filmuotis. Tai suprasdamos kompanijos šią informaciją nutyli, prisimindamos posakį „nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia“.