Kauno apskrities policijos vadovai įvertino pareigūnės darbą tiriant didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusios nelaimės aplinkybes, kai 2008 metų pabaigoje Kauno pirmajame forte sprogęs buteliukas su sprogstamąja medžiaga stipriai sužalojo į ekskursiją su klase atvykusią devynmetę moksleivę.
Smarkiai sužalotą mergaitės pėdą teko amputuoti. Stiprus sprogimas sužalojo dar du vaikus. Vienai mergaitei buvo nudeginta koja ir pilvas, berniukui – veidas. Tyrimo ėmęsi pareigūnai demaskavo Kaune gyvenančius sprogmenų gamintojus, atskleidė šiurpą keliančius jų pomėgius.
Daugiau nei trejus metus Kriminalinėje policijoje dirbanti pareigūnė R.Vidūnaitė sako, kad šis darbas buvo jos vaikystės svajonė. Sunkius nusikaltimus narpliojanti tyrėja tikina jau senokai nesapnuojanti kraupių nusikaltimų vaizdų, tačiau negali užmiršti baisios nelaimės, kai visam gyvenimui buvo suluošinta devynmetė moksleivė.
- Ar labai nustebote sužinojusi, kad jus ketina apdovanoti kartu su geriausiais kriminalistais?
- Kažką nujaučiau, nes buvo atėjęs mūsų viršininkas, prašė platesnės informacijos apie sprogimo pirmajame forte bylą. Žinojau, kad minint Kriminalinės policijos dieną „kažkas bus“.
- Apdovanojimo metu stovėjote greta patyrusių, ne vieną rezonansinį nusikaltimą išaiškinusių kriminalistų - Valdo Buinicko ir Gedo Bražinsko. Kaip jautėtės, kai jums atiteko antroji vieta metų seklio konkurse?
- Buvo labai keista, nes Kriminalinėje policijoje dirbu tik nuo 2006 metų kovo. O su sunkiomis bylomis - nuo 2007 metų. Buvo išties keista.
- Apdovanojimas buvo skirtas už tai, kad tiriant sprogimo forte aplinkybes, pavyko išaiškinti grupę kauniečių, kurie ne tik gamino sprogstamuosius užtaisus, juos sprogdindavo, bet savo „patirtimi“ dalinosi su kitais panašaus plauko veikėjais. Ar buvo sunku išaiškinti ir nustatyti įtariamuosius?
- Čia visų darbas, o ne mano vienos. Mūsų pareigūnams padėjo ir kiti asmenys, policijos rėmėjai, taip pat talkino Policijos departamento pareigūnai.
Tikrai negalėčiau pasakyti, kad aš pati viena kažką atlikau, dirbo visas mūsų Kriminalinės policijos skyrius, šio įvykio tyrimui buvo skirtas itin didelis dėmesys, įdarbinti buvome gana ilgam, dirbome aukodami savo laisvalaikį, asmeninį gyvenimą.
Net nežinau, kaip padėkoti tiems žmonėms, kurie net nedirbdami policijoje nesavanaudiškai, savo lėšomis mums padėjo.
- Teko girdėti, jog tiriant šią bylą susidūrėte su netikėtais sunkumais - įtariamieji tarpusavyje bendravo virtualioje erdvėje, o jūsų darbiniai kompiuteriai net nebuvo prijungti prie interneto.
- Nieko nepadarysi, teko dirbti namuose. Aš ir kelios mano kolegės grįždavome namo, prisijungdavome prie interneto ir dirbdavome. Darbo buvo įdėta tikrai nemažai, o šių metų kovo mėnesį jau buvo nustatyti įtariamieji, atliktos kratos.
- Sulaikius mergaitės suluošinimu bei sprogmenų gamyba įtariamus jaunuolius, jų artimieji ėmėsi įvairių žygių. Ar jums teko pajusti psichologinį spaudimą?
- Kai buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, niekas jų (artimųjų - aut. past.) pas mus neįleido. Bendraujama buvo tik su proceso dalyviais.
- Ar jums teko bendrauti su mergaite, kuriai forte nugriaudėjęs sprogimas nutraukė pėdutę?
- Man pačiai su ja bendrauti neteko, bendravo mūsų kolegė Audronė Gecevičienė.
Kalbėjausi su kitais vaikais, kartu vykusiais į ekskursiją po Kauno fortus. Visi įvykiai, kuriuose nukenčia vaikai, yra patys žiauriausi, tokiose bylose labai sunku dirbti, nes vaikas yra vaikas. O kai vaikas sužalojamas visam gyvenimui - išties siaubinga. Tuomet pačiai norisi kuo daugiau dirbti, kuo daugiau išsiaiškinti, kad viskas galų gale paaiškėtų.
- Šiuo metu dirbate Kriminalinės policijos tyrėja, narpliojate sunkius nusikaltimus. Ar šis darbas buvo jūsų svajonė?
- Būdama maža visada sakydavau: būsiu policininke arba karininke. Žaisdavau tik su berniukais, tik su ginklais ir mašinomis. Mokydamasi mokykloje tapau jaunąja policijos rėmėja, visi kalbėjo, jog turėsime policininkę.
2001 metais įstojau į tuometį Lietuvos teisės universitetą (dabar – M.Romerio universitetą, aut. past.). Baigusi studijas, pradėjau darbą Kauno rajono policijos komisariate.
- Darbas Kriminalinėje policijoje yra ne iš lengvųjų, ar tokį jį įsivaizdavote pradėjusi dirbti?
- Apie daug ką sužinojau studijuodama, kai policijoje atlikau praktiką. Jos metu teko nemažai pamatyti, suvokti, kaip vyksta tyrimai. Man tai labai patiko. Esu toks žmogus, negaliu sėdėti vienoje vietoje, man taip neišeina.
Aišku, kaip ir kiekvienam žmogui darbo pradžioje buvo kiek sunku. Būdavo, tenka važiuoti į įvykius, apžiūrėti nusikaltimo vietą, o paskui visą parą rašyti, kraupūs vaizdai atmintyje įstrigdavo. Pradžioje buvo sunku, tačiau po kokių metų viskas praėjo. Dabar jau viskas gerai, lavonų nebesapnuoju.
- Kokių savybių reikia dirbant Kriminalinėje policijoje?
- Manau, jog visų pirma - kantrybės. Taip pat sumanumo, analitinio mąstymo, įžvalgumo. Kartais, tam tikrose situacijose - mandagumo, sugebėjimo lanksčiai bendrauti.
- Ką norėtumėte palinkėti kolegoms, neseniai pradėjusiems dirbti Kriminalinėje policijoje? Kaip tapti vienu iš profesinės šventės dieną apdovanojamų kriminalistų?
- Kiekvieno sunkus darbas duoda rezultatą. Dar ir sėkmė daug ką reiškia.