Architektas Audrys Karalius kapinių architektūra pradėjo domėtis dar studijų metais, o savo diplominiam darbui pasirinko senelio kapavietės sutvarkymo projektą.
Jis įsitikinęs, jog kapinės atspindi kiekvienos tautos gyvenimo būdą ir charakterį. Daugelio pasaulio šalių kapines aplankęs A.Karalius kritiškai vertina lietuviškas kapinių tvarkymo tradicijas.
Gabena kinų produkciją
„Tvarkant kapus ir statant paminklus pas mus vyrauja toks principas: investavau daug pinigų, tačiau kaip tai atrodo – nesvarbu“, – sakė A.Karalius.
Į paminklų verslą įsisuko Kinijos gamintojai, kurie pagal lietuvių verslininkų užsakymus gamina unifikuotus paminklų pusfabrikačius.
Lietuviai atsiveža apdirbtus ir nušlifuotus akmens luitus, iškala pavardes, pageidaujamus piešinukus.
„Man baisu, kad Lietuvoje vyksta serijinė paminklų gamyba, ją pavadinčiau makdonaldizacija“, – kalbėjo architektas.
Sužavėjo portugalai
Neseniai A.Karalius sugrįžo iš komandiruotės Portugalijoje. Be kitų dalykų, jis domėjosi ir portugalų kapinėmis.
Porto kapinės jam priminė unikalų miestą, su namukais, koplyčiomis, kolumbariumais. Architektas kapinėse matė daug skulptūrų, kurios, jo nuomone, labai aukšto meninio lygio.
„Tai rodo tautos pagarbą savo protėviams. Tas kapines portugalai lanko kaip parką“, – sakė A.Karalius. Architektui priimtinos ir amerikietiškos kapų tvarkymo tradicijos, kai žoliapjove nušienaujamas laukas, kuriame yra nedidelės akmeninės lentos su mirusiųjų pavardėmis.
Tęsiamos kaimo tradicijos
„Mūsų kapinėse būtinai turi būti gėlių darželiai. Tai atėjo iš senų laikų, kai kaimo kapinėse nebūdavo akmeninių paminklų, tik smėlio kauburėlis, kurį apsodindavo gėlėmis. Kolizija atsirado dabar, kai šalia darželio iškilo poliruoto granito plokštės“, – kalbėjo architektas.
A.Karaliaus nuomone, paminklų gamintojo profesija mūsų laikais išsigimė. Tarpukario laikais paminkladirbiai buvo aukšto lygio amatininkai. Dabar kapinės tvarkomos neatsakingai, svarbiausia, kad žmonės pirštais nerodytų – tipiniai paminkliukai, žvakidės, plastikinis kičas.
Reikia vietos ir pagonims
Architekto nuomone, mūsų valdžia į kapines žiūri komunališkai. Jį nustebino faktas, kad Vilniuje naujas kapines nuspręsta rengti šalia orlaivių pakilimo tako, o Kaune negalvojama apie naujų kapinių koncepciją, visas projektas – žemės sklypo suskirstymas į laidojimo vietas.
„Naujoms kapinėms projektuoti galėtų būti skelbiami konkursai. Juk tai atminties laukas“, – sakė A.Karalius.
A.Karalius pateikė originalų pasiūlymą – naujas Kauno kapines suskirstyti gatvėmis, tokiais pat pavadinimais ir struktūra kaip mieste.
„Miesto modelį perkeltume į Mirusiųjų miestą, žmogus galėtų būti palaidotas toje pačioje gatvėje, kurioje jis gyveno mieste“, – svarstė A.Karalius.
Architektas siūlo naujosiose kapinėse paskirti vieną dalį, kur būtų laidojama pagal katalikų tradicijas, o kitą dalį – pagoniškoms kapinėms su aukurais.
„Pas mus gausybė žurnalų, kaip susitvarkyti namų interjerą ar aplinką, tačiau nėra publikacijų apie kapinių tvarkymą. Bijome kalbėti apie mirtį, nors visi suprantame, kad tai neatsiejama mūsų būties dalis“, – sakė A.Karalius.
Siūlo dengti plokšte
Ne vieną įspūdingą paminklą ir paminklinį ansamblį sukūręs skulptorius Stasys Žirgulis pripažino, kad kapinės pas mus tvarkomos eklektiškai, dažnai miesčioniškai.
Jo nuomone, kapines tvarkant reikia laikytis tradicijų, tačiau nepamiršti ir estetinio vaizdo.
„Labai baisios Karmėlavos kapinės, jos man primena katakombas su betoniniais luitais. O juk buvo galima išmintingai išnaudoti kapinių reljefą ir laidoti šlaituose. Būtų buvę originalu ir gražu“, – kalbėjo skulptorius.
S.Žirgulio nuomone, reiktų atsisakyti gėlių ir vejų sodinimo kapinėse, o kapo plotą uždengti akmens plokštėmis – sarkofagais.
„Tada žmonėms atkristų nuolatinis rūpinimasis ant kapų pasodinta augmenija. Daugelis žmonių neturi galimybės nuolat ravėti ir sodinti gėlių. Tada kiti pradeda galvoti – jei neprižiūri kapų, tai negerbi mirusiųjų“, – svarstė skulptorius.
Kremuoti patogiau
S.Žirgulis ragina lietuvius keisti laidojimo įpročius ir įprasti prie kremavimo. Tai, jo nuomone, supaprastintų ne tik laidojimo procedūrą, bet ir vietos tvarkymą.
„Laidojimo procesijos sentimentalumas atrodo absurdiškas, kai artimieji per laidotuves susipyksta dėl velionio palikimo. Mano nuomone, prie urnos lengviau susitaikyti su netektimi, nes nematome kūno“,- svarstė S.Žirgulis.
Skulptorius pastebėjo, kad senosios lietuvių kapinės turi sakralumą ir susikaupimą skatinančių ženklų, o naujose kapinėse to nėra.
„Daugelyje naujų kapinių nėra mažosios architektūros detalių. Dažniausiai į mirusiųjų miestą tenka įeiti pro girgždančius surūdijusius vartus, jau nekalbant apie tai, kad į kapines tenka važiuoti šunkeliais“, – sakė S.Žirgulis.