Straipsnio autorius Ole Ryborgas klausia, ar politiniai lyderiai iš tikrųjų tiki tuo, ką sako? Jei taip, tai jie sukurs kitokį pasaulį. Tačiau realybėje Lisabonos sutartis iš esmės Europos politikams suteikia naują darbo įrankių rinkinį. Taigi, jei ateityje jie šiais įrankiai nesinaudos geriau nei anksčiau turėtomis priemonėmis, neverta net tikėtis pokyčių Europos politikoje.
Be politinės valios ir įgūdžių Lisabonos sutartis yra beveik bevertė, pažymi O.Ryborgas. Būtent dėl to labai svarbus yra Europos Vadovų Tarybos prezidento skyrimas. Tačiau mes tai darome neteisingu būdu. Ši diskusija prasidėjo nuo pavardžių, o ne nuo to, kokias funkcijas prezidentas atliks.
Europos Parlamentas ketina patvirtinti ataskaitą apie būsimas prezidento pareigas per mini sesiją Briuselyje, vyksiančią kitą savaitę. Ši sesija vyks likus vos 24 valandoms iki neeilinio Europos Vadovų Tarybos susitikimo, per kurį bus skiriamas ES prezidentas bei užsienio politikos vadovas.
Europos žiniasklaidoje pastaruoju metu pasirodė Belgijos ministro pirmininko Hermano van Rompoy, kaip galimo kandidato į ES prezidentus, pavardė. Žinoma, išlaikyti Belgiją vieningą reikia įspūdingų įgūdžių. Tačiau net ir žiniasklaida eina ne tuo keliu. Prieš paskiriant žmogų į naujas pareigas pirma reikia nustatyti, ką jam reikės veikti poste.
Kai pasigirdo buvusio britų premjero Tony Blairo vardas galimame kandidatų į ES prezidentus sąraše, pagrindinis argumentas už jo kandidatūrą buvo tas, kad jis gali būti žmogus, kuris Europą padarytų įtakingesnę veikėją tarptautinėje scenoje. Realybė yra tokia, kad Europa taps svarbia jėga tarptautinėje arenoje, jei arba kai turės bendrą politiką, o iki to dar toli, pažymi straipsnio autorius.
Gerokai per dažnai Europos perduodama žinia yra neaiški. Taip nutinka dėl paprastos priežasties - Europos politika yra 27 šalių norų kompromisas. Kokia nauda būti ES prezidentu ir susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, jei neturi jam nieko pasakyti?
Europos Vadovų Tarybai labiau nei bet kada reikia ramaus operatoriaus, kuris sugebėtų paskatinti Europos vadovus priimti bendrą viziją, o vėliau šią viziją paversti konkrečiais įstatymais.
Jei pažvelgsime į pastaruosius Europos Vadovų Tarybos susitikimus, pamatysime, kad Bendrijos narių vadovų laikas eikvojamas ne tarptautiniams reikalams, o vidiniams klausimams, tokiems kaip klimato kaitos projekto finansavimas, imigracija, energetikos saugumas ir panašiems.
Europai reikia žmogaus, kuris turėtų aiškią viziją ir tuo pačiu būtų atidus detalėms. Reikia kažko, kuris taip lengvai neišsigąstų tokių peštukų kaip Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy.
Mums taip pat reikia prezidento, kuris galėtų paaiškinti naujosioms ES narėms iš Vidurio ir Rytų Europos, kad likusi Europa jau įžengė į XXI amžių ir kviečia tai padaryti likusias šalis. XXI amžiuje mes neskaičiuojame žuvusių lenkų, kai priimame svarbius sprendimus, bei neatsižvelgiame į dekretus, priimtus tremtyje veikiančios vyriausybės Londone per Antrąjį pasaulinį karą. Karas baigėsi ir Europa žvelgia į ateitį.
Jei žvelgsime iš šio taško, realiausia kandidatė į ES prezidento postą tampa Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pagarsėjo kaip nauja „geležinė ledi“, kadangi yra griežta su visais - o to labai reikia Europos Vadovų Taryboje.
Būdama finansinio programavimo ir biudžeto komisare ji įrodė esanti itin preciziška. O derybos dėl finansinių ES perspektyvų bus viena svarbiausių ES prezidento užduočių.
Straipsnio autorius pažymi, kad D.Grybauskaitė yra iš naujos nedidelės ES narės, kurios geografinė padėtis yra beveik ideali, siekiant paaiškinti lenkams, kad karas jau baigėsi. Ji yra konservatyvi, tačiau puikiai derėtų šalia socialistinių pažiūrų užsienio politikos vadovo.
Norint, kad ES prezidento institucija taptų efektyvia Bendrijos valdžia, narių vadovams rekomenduojama gerai išanalizuoti šio posto funkcijas prieš ką nors į jį skiriant. Jei jie taip ir padarys, daugelio akys turėtų nukrypti į Lietuvą.