Vidutinio dydžio bendrovei „Schneider“ verslas metų pradžioje ėjosi sunkiai. Vis dėlto fotoaparatų lęšius ir filtrus gaminanti įmonė neatleido nė vieno savo darbuotojo. Vietoj to 230 „Schneider“ darbuotojų dalyvauja sutrumpinto darbo laiko programoje.
Programa pasinaudojo ir surinkimo fabriko meistras Dirkas Christianas. 33 metų vyras atsiradusį laisvą laiką panaudojo produktyviai – susiremontavo butą ir vedė. „Sutrumpintas darbo laikas leidžia išvengti darbuotojų atleidimų, - sako D.Christianas. - O dėl to lengviau priimti svarbius gyvenimo sprendimus, pavyzdžiui, tuoktis“.
Vokietijoje sutrumpinto darbo laiko programoje – vokiškai vadinamoje „Kurzarbeit“ – šiuo metu dalyvauja 1,1 mln. darbuotojų.
Tai žmonės – tokie kaip D.Christianas – kuriems dėl sulėtėjusios gamybos neužtenka darbo, bet kurių darbdaviai neatleidžia. Jie kelias dienas arba kartais net savaites lieka namie, bet dėl Federalinės įdarbinimo agentūros mokamų subsidijų gauna 80-90 proc. algos.
Optimistiška statistika
Iš dalies šios programos dėka praėjusią savaitę naujasis Vokietijos darbo ministras Franzas Josefas Jungas galėjo pranešti gerų žinių. Šalį krečiant sunkiai ekonomikos krizei, dėl kurios svarbiausios pramonės šakos masiškai netenka užsakymų, nedarbas padidėjo tik puse procentinio punkto, palyginti su 2008-aisiais.
„Statistika nuteikia optimistiškai“, - sakė F.J.Jungas. Vokietijos darbo biržoje yra užsiregistravę 3,2 mln. bedarbių. Metų pradžioje daugelis prognozavo, kad iki rudens jų bus net 5 mln.
Vokietijos statistika atrodo ypač įspūdingai, palyginti su kaimyninėmis šalimis. Vokietijoje, kurią krizė paveikė labiau nei kitas pramonines valstybes, nedarbo lygis pakilo tik nežymiai. O JAV, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse ekonomikos susitraukimą lydėjo smarkiai šoktelėjęs nedarbo lygis. Per metus darbo neteko per 5 mln. amerikiečių. Padėtis Prancūzijos ir Ispanijos darbo rinkose nė kiek ne geresnė.
Taigi viso pasaulio profesinių sąjungų pareigūnai ir politikai bando pasimokyti iš Vokietijos. Iki šiol jos pastangos išvengti socialinės katastrofos buvo stebėtinai sėkmingos – stebėtinai netgi patiems vokiečiams, kurie tikėjosi juodų dienų darbo rinkoje. „Prireiktų stebuklo, kad nedarbas nustotų artėjusi prie 5 mln. ribos“, - dar rugsėjį liūdnas prognozes kalbėjo Berlyno ekonomistas Michaelas Burda.
Tai, kad vokiečių bendrovės nepuolė masiškai dalinti atleidimo lapelių, gali paaiškinti keli veiksniai. Pirmasis – sutrumpinto darbo laiko programa, kurios trukmę valdžia pamažu prailgino nuo 6 iki 24 mėnesių.
Maža to, kadenciją jau baigusi „didžiosios koalicijos“ (socialdemokratų ir kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos) vyriausybė palengvino socialinio draudimo naštą darbdaviams – nuo septintojo mėnesio socialinio draudimo įmokas už programoje dalyvaujančius darbuotojus moka valstybė.
Vis dėlto sutrumpėjusios 1,1 mln. darbuotojų darbo valandos atitinka tik maždaug 335 tūkst. etatų – taigi vien sutrumpinto darbo laiko programa negalėjo taip sėkmingai išvengti nedarbo augimo. Prie to prisidėjo ir įvairūs susitarimai tarp profesinių sąjungų, bendrovių darbuotojų tarybų ir darbdavių.
Ypatingo lankstumo Vokietijos darbdaviams suteikė vadinamosios darbo valandų sąskaitos. Ekonomikos augimo laikotarpiu viršvalandžius dirbę darbuotojai gaudavo ne didesnį užmokestį, o į jų „sąskaitas“ buvo įrašomas papildomai išdirbtų valandų skaičius. Krizės metu darbuotojai gali „atsiimti“ šias valandas – tai yra, dirbti mažiau, bet gauti įprastą atlyginimą.
Kaip ištverti krizę neatleidžiant darbuotojų
Kai kurios toliaregiškos Vokietijos bendrovės iš anksto numatė artėjančią ekonomikos žiemą ir sugebėjo neblogai jai pasiruošti. Pavyzdžiui, daugiau nei 70 tūkst. darbuotojų visame pasaulyje turintis „Daimler Group“ padalinys, gaminantis sunkvežimius, šiemet neteko pusės užsakymų, tačiau Vokietijoje neatleido nė vieno žmogaus.
Bendrovės valdybos narys Andreas Renschleris ruošėsi „pačiam blogiausias scenarijui“ - 30 proc. sumažėjusiems pardavimams. Jo tikslas buvo užtikrinti, kad sunkvežimių padalinys – ypač jautrus ekonominio ciklo svyravimams – neįklimptų į skolas vos prasidėjus sunkmečiui.
Taigi pakilimo metais, kurie tęsėsi iki 2008-ųjų, „Daimler“ beveik nesamdė naujų darbuotojų. Senieji dirbdavo papildomas pamainas ir savo viršvalandžių sąskaitose „sutaupė“ vidutiniškai po 300 valandų. Atėjus sunkmečiui ir sunkvežimių pardavimams smuktelėjus sukart, tie patys darbuotojai dirba mažiau – išnaudoja ir netgi „skolinasi“ iš savo sąskaitų.
Be to, kai kurie darbuotojai naudojasi ir sutrumpinto darbo laiko programa. Kitiems darbo valandos ir užmokestis sumažintas 8,75 proc. - taip sutarė bendrovės administracija su darbuotojų taryba. Be to, „Daimler“ sunkvežimių gamyklose Vokietijoje dirba 1,7 tūkst. mažiau neetatinių ir laikinų darbuotojų.
Bendrovė sunkvežimius gamina ne tik Vokietijoje, bet ir Azijoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje. „Daimler“ turėjo atleisti nemažai darbuotojų Japonijoje ir JAV, tačiau Vokietijoje tokios drastiškos priemonės nenumatytos – netgi kitais metais. „Štai kur mes turime didžiausią lankstumą“, - džiaugiasi A.Renschleris.
Kitų šalių darbo įstatymai
Sutrumpinto darbo laiko programa taip pat veikia kai kuriose JAV valstijose, pavyzdžiui, Niujorke ir Kalifornijoje. Kitur – Olandijoje, daugumoje Rytų Europos valstybių – priverstinai mažiau dirbantys darbuotojai negauna valstybės subsidijų, kompensuojančių prarastas pajamas. Graikijoje ir Italijoje valstybė finansiškai remia tik sezoninį darbą. Pavyzdžiui, žiemą užsidarančiuose viešbučiuose ir restoranuose. Programa negali pasinaudoti pramonės sektoriuje dirbantys žmonės.
Darbo įstatymai, panašiausi į vokiškuosius, galioja Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Tačiau tik Austrija seka vokiečių pavyzdžiu ir iki 24 mėnesių moka socialinio draudimo įmokas už trumpalaikius darbuotojus.
Vokietijoje kas penkta bendrovė darbo grafikus derina prie užsakymų kiekio – jose darbuotojai kaupia viršvalandžių sąskaitas, o sumažėjus užsakymams, dirba mažiau. Tokiu modeliu naudojasi tik 12 proc. Prancūzijos, 10 proc. Didžiosios Britanijos, 7 proc. Ispanijos ir 6 proc. Italijos įmonių.
Kitose šalyse susitarimus dėl lanksčių darbo grafikų stabdo įvairūs veiksniai. Pavyzdžiui, Brazilijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje paprastai tarpusavyje pešasi kelios tos pačios srities darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos – viena iš jų beveik visada stoja piestu ir paralyžiuoja bet kokias derybas su darbdaviais. Tad atėjus sunkmečiui bendrovių administracija paprastai neturi kitų išeičių, tik mažinti etatų skaičių.
Dauguma Vokietijos įmonių iš visų jėgų stengiasi išlaikyti darbuotojus ir dėl dar vienos priežasties – jos pasimokė iš praėjusio ekonomikos pakilimo, kai staiga pritrūko kvalifikuotos darbo jėgos.
Tokios bendrovės kaip „Schneider“ yra priklausomos nuo aukštos kvalifikacijos darbuotojų. „Schneider“ gamina ne tik aukštos kokybės lęšius fotoaparatams ir kino teatrų projektoriams, bet ir produkciją NASA įrangai bei Vokietijos rinkliavos už kelius sistemai.
„Jei atleistume darbuotojus, - sako „Schneider“ generalinis direktorius Josefas Staubas. – Negalėtume rasti kvalifikuotų specialistų ekonomikai atsigaunant“.
Iš pradžių bendrovės darbuotojai išnaudojo savo viršvalandžių sąskaitas, kuriose kiekvienas buvo sukaupęs vidutiniškai 200 valandų. Po to dauguma buvo išsiųsti į sutrumpinto darbo laiko programą. Išskyrus tyrimų ir plėtros bei pardavimų darbuotojus – grindžiant tuo, kad sulėtėjus apyvartai inžinieriai gali tobulinti produktus, o pardavėjai turi dirbti iš visų jėgų, kad gautų užsakymų. Pasak J.Staubo, strategija pasiteisino, ypač Azijoje.
Dar viena priežastis, dėl kurios „Schneider“ pavyko išvengti etatų mažinimo, yra jos darbuotojų lankstumas ir dar vienoje srityje – jie sutinka dirbti ten, kur yra darbo.
Taigi dalis persikėlė į bendrovės padalinius kituose Vokietijos miestuose, kiti sutiko lankyti kvalifikacijos kėlimo kursus, už kuriuos iš dalies moka įdarbinimo agentūra. Užsakymų vėl ėmė daugėti ir spalį 180 darbuotojų – tarp jų ir jaunavedys Dirkas Christianas – vėl grįžo į darbą visu etatu.
Sutrumpintas darbo laikas – ne ilgalaikė išeitis
Vis dėlto optimistiška statistika ir puikus kai kurių verslininkų planavimas nereiškia, kad Vokietija jau išbrido iš krizės. BASF generalinis direktorius Jurgenas Hambrechtas sako, kad jo kompanijos apyvarta vis dar sumažėjusi 20-25 procentais. Prireiks kelerių metų, kol ji pasieks 2008-ųjų lygį.
Be to, visos priemonės, kurias Vokietija taiko, kad išvengtų bedarbių gretų gausėjimo, yra veiksmingos tik ribotą laiko tarpą. Viršvalandžių sąskaitos ir valstybės subsidijos gali padėti peržiemoti neilgą nuosmukį, bet jie neužpildys tuščių užsakymų knygų.
Kol kas jos dar veikia – bendrovės gali laikyti savo darbuotojus dar metus ar dvejus, tačiau jeigu iki tol prekyba neatsigaus, teks pradėti atleidinėti.
Federalinė įdarbinimo agentūra nusiteikusi optimistiškai, nes rodikliai kol kas geri ir atleidimų vajaus artimiausiu metu nesitikima. Vis dėlto agentūros vadovas Frankas Jurgenas Weise perspėja neprarasti budrumo: „Mes švelniname krizę pinigų prikimšta pagalvėle“.
Sutrumpinto darbo laiko programos valstybės biudžetui šiemet kainuos 5 mlrd. eurų (17 mlrd. litų) – ir tai nėra daug už nedidelį stebuklą darbo rinkoje, tačiau šis stebuklas kada nors išsisklaidys. „Visiškai aišku, - sako įdarbinimo agentūros vadovas, - kad tikruosius padarinius pamatysime tik kitais metais“.