Joniškio darbo biržoje romų tautybės moteris įsiregistravo dar 1997 m. gruodžio 9-ąją. Iki šiol ji neturėjo jokio oficialaus nuolatinio darbo. Atrodo, kad rekordininkė taip ir nebeįsidarbins, nes gruodžio 18 dieną jai sukaks 60 metų ir ji išeis į pensiją.
Pensinio amžiaus sulaukusi L.Matulevičiūtė per mėnesį turės pragyventi iš 324 litų šalpos pensijos, kuri mokama neturintiesiems darbo stažo. Suma išties menka, bet 9 litais didesnė už žagarietės dabar gaunamą pašalpą.
Romams darbo nereikia
Žagarėje gyvenančioje romų bendruomenėje, kurioje - per 100 žmonių, oficialiai dirba vos keli. Žagarės seniūnijos socialinio darbo organizatorė Irena Čerkauskienė net neslepia, jog romams darbo geriau ir nesiūlyti.
„Ponia miela, kur jūs girdėjote ar matėte, kad mes dirbtume?“ - tokį klausimą be menkiausios ironijos gaidelės romų bendruomenę kuruojanti seniūnijos darbuotoja girdėjo ne vieną kartą.
„Jie geriau valkataus, vagiliaus, prašys išmaldos, bet nedirbs, - šyptelėjo I.Čerkauskienė. - Oficialiai dirbančių moterų iš visos jų bendruomenės yra vos dvi“.
Tiesa, romai noriai eina dirbti viešųjų darbų, kurių dirbti siunčiami kartą per metus. Iš jų netgi buvo sudaryta speciali brigada, kuri tvarkė Žagarės gatves, parką.
„Romai dirba taip, kad gražu žiūrėti, o apie prižiūrėtojo būtinybę nėra nė kalbos. Paskirtą teritoriją sutvarko taip, kad galima tik girti“, - pasakojo seniūnijos darbuotoja.
Nesukaupė stažo
Tokia pat - ir L.Matulevičiūtė. Tiesa, moteris iš kitų bendruomenės narių skiriasi tuo, kad moka ir rašyti, ir skaityti.
Žagarės mokykloje penkias klases baigusiai romei teko mesti mokslus, nes seneliai pagal tradicijas nusprendė paauglę ištekinti už pasipiršusio turtingo jaunikio.
Vaikus užauginusi L.Matulevičiūtė nesukaupė darbo stažo, todėl jai priklauso tik mažiausia šalpos pensija.
„Tai nereiškia, kad nedirbau. Dirbau, bet ne taip, kaip jūs įpratę. Mes juk ir gyvename savaip“, - šyptelėjo moteris.
L.Matulevičiūtė su tėvais, vyru, vaikais ne vieną mėnesį plušo kaimyninės Latvijos kolūkiuose - ravėjo, rovė runkelius, kasė bulves. Tačiau romai ir sovietmečiu dažniausiai nebūdavo įdarbinami.
„Taip ir važiuodavome. Visi - tėvai, mes su vaikais - susėsdavome į arklių traukiamą vežimą ir išvažiuodavome porai savaičių į Latviją“, - pasakojo moteris.
Atsisako darbdavių pasiūlymų
„Vaike mano, romų moteris pirmiausia turi rūpintis šeima, vyru, namais. Tai - pagrindinis mūsų darbas. Nors seniūnijos darbuotojai gali paliudyti, kad nėkart nesu atsisakiusi viešųjų darbų“, - emocingai kalbėjo žagarietė.
Nusistebėjus, kodėl per beveik 12 metų taip ir nesusirado nuolatinio darbo, L.Matulevičiūtė išsisukinėjo, jog niekas nesiūlė.
Tiesa, darbdaviai kalba kitaip: esą romams neįmanoma įsiūlyti darbo.
„Čigonėlė neturi dviračio, jai toli pėsčiai eiti“, - taip siūlomo darbo greta Žagarės esančioje įmonėje atsisakydavo bedarbės.
Tvarkingai apsirengusi L.Matulevičiūtė pripažino, kad pagalbos iš suaugusių ir šeimas sukūrusių vaikų nesitiki: „Džiaugiuosi, kad jiems mano pagalbos nereikia“.
Su 324 litų pensiją jau gaunančiu sugyventiniu Albertu kukliame bute be patogumų gyvenanti L.Matulevičiūtė neslėpė, kad gyvenimas verčia skaičiuoti kiekvieną centą.
Vilties lieka vis mažiau
Prieš dešimt metų darbo biržoje užsiregistravusi 58 metų panevėžietė Genovaitė Babickienė taip pat iki šios dienos yra bedarbių gretose.
Per dešimt nedarbo metų ji puikiai išmoko ne vieną išlikimo pamoką. Pavyzdžiui, per mėnesį prasimaitinti už 150 litų ir nė vienos dienos nebadauti. Arba nelengvai dirbti už 5 litus per dieną.
Šiuo metu Genovaitė gauna 350 litų invalidumo pensiją ir nustatytomis dienomis lankosi darbo biržoje.
Moteris sako, kad vilties susirasti darbo lieka vis mažiau. Mat kasdien silpsta sveikata. Dėl nugaros ir klubo sąnario skausmų vis sunkiau vaikščioti.
Be darbo - depresija
Prieš prarasdama darbą panevėžietė septynerius metus dirbo valytoja dabar jau bankrutavusioje bendrovėje „Ekranas“. 1999 metų rudenį ji buvo atleista dėl etatų mažinimo.
Užsiregistravusi darbo biržoje, G.Babickienė 6 mėnesius gavo bedarbio pašalpą, kuri tuo metu siekė apie 120 litų.
Moteris ne kartą dirbo biržos pasiūlytus viešuosius darbus. Vienas jų - valyti gatves. Darbas su šluota prasidėdavo 6 valandą ryto. Kartais darbo vieta buvo priešingoje miesto pusėje.
Taigi pasiėmusi kibirą, grėblį, šluotą ir kastuvą Genovaitė pėsčiomis patamsyje per visą miestą keliaudavo valyti nurodytos gatvės.
Pasibaigus viešiesiems darbams vėl prasidėdavo laukimas.
„Susirgau depresija. Kartais kelias naktis iš eilės nesudėdavau nė bluosto. Duktė manė, kad aš tik šiaip sau skundžiuosi.
Ji su šeima nuomojo butą tame pačiame name, kuriame ir aš gyvenu. Kartą prieš jos darbą apie penktą valandą ryto aš jai atnešiau išvirusi cepelinų. Naktimis stverdavausi visokių darbų, kad neišprotėčiau. Tada ji patikėjo, kad mane iš tiesų kamuoja liga“, - prisiminė moteris.
Patarimai nepadėjo
G.Babickienė tikėjosi, kad darbas išgydytų ją nuo tokios būsenos. Nuėjusi pas vienos nedidelės parduotuvės savininkę moteris pasisiūlė dirbti valytoja.
Sutarė, kad kasdien išvaliusi parduotuvę ji gaus 5 litus. Moteris pripažįsta, kad dirbo nelegaliai. Tačiau šis darbas ją gelbėjo nuo bado. Tai buvo apie 2003 metus.
Tais pačiais metais gydytojai G.Babickienės kepenyse aptiko nepiktybinį auglį. Teko atlikti operaciją. Sustiprėjo ir nugaros skausmai. Po metų moteriai buvo nustatytas invalidumas.
Nejaugi per tą laiką darbo biržoje moteriai nebuvo pasiūlyta tinkamo darbo?
„Buvo įvairiausių pasiūlymų, tačiau daugelis darbų man netiko dėl sveikatos. Siūlė mokytis audėjos amato, paskui namuose austi juosteles ir jomis prekiauti. Aš tik paklausiau, ar darbo biržos specialistės nupirks tas juosteles, kurias aš išausiu“, - karčiai kalbėjo moteris.
Per dieną uždirba 16 centų
Daugiau nei prieš 20 metų išsiskyrusios Genovaitės dienas dabar praskaidrina draugas Povilas. Jis irgi patyrė sunkią stuburo operaciją. Gydytojai vyrui įtaria ir piktybinę kraujo ligą.
Tačiau pora nepasiduoda. Daugiabučio pirmininkas pasiūlė jiems valyti vestibiulį ir laiptinę.
Už tai kaimynai mėnesio gale atsidėkoja porai. Vieni skiria 2 litus, kiti nepagaili 2,5. Kai kurie laiptinės švarintojams duoda lašinių ar savo sode užaugintų daržovių.
„Apskaičiavau, kad per mėnesį už tą valymą abu uždirbame apie 10 litų. Kiekvienas per dieną gauname po 16 centų“, - sako Povilas.
Paspirtis - rinkti butelius
Vyriškis nenoriai prisipažįsta, kad prisidurdamas prie neįgalumo pensijos jis renka butelius konteineriuose. Tuščią alaus ir kokteilių tarą jis vadina „kailiukais“.
Povilas gėdijasi dieną trainiotis aplink konteinerius. Todėl keliasi 4 valandą ryto ir eina rinkti „kailiukų“. Vasarą per dieną galima surinkti už 10 litų.
Vyriškis sako, kad 10 litų - dideli pinigai. Žiemą prasčiau. 10 litų galima užsidirbti tik visą savaitę renkant butelius.
„Vonioje maudomės tik tada, kai susiruošiame pas gydytoją. Šiaip kasdien apsiprausiame labai taupiai naudodami vandenį.
Taupyti padeda ir tai, kad visą dieną valgome iš tos pačios lėkštės, geriame iš to paties puodelio. Tik vakare šiuos indus išplauname“, - dalijasi patirtimi pora.
„Nė karto nebadavau. Svarbu, kad būtų bulvių, kruopų, makaronų. Kartais lieka ir keliems saldainiams ar chalvos gabalėliui. Juk ir man norisi“, - sako G.Babickienė.
Bijo kalbėti viešai
Ukmergėje gyvenanti 50-metė Jelena Š. (vardas pakeistas) taip pat jau dešimt metų mina darbo biržos slenkstį. Apie nesėkmingas darbo paieškas moteris sutiko papasakoti tik su sąlyga, kad nebus skelbiama nei jos pavardė, nei vardas.
„Jei pasiviešinsiu, liksiu be nieko. Tai atsisuks prieš mane. Ukmergės darbo biržos darbuotojai ras priežastį, kaip mane išbraukti iš bedarbių sąrašo.
Aš juk esu paprastas, nei pinigų, nei naudingų pažinčių neturintis žmogus, tad teisybės vis tiek nerasiu“, - kalbėjo Jelena Š., susitikti pokalbio pakvietusi į vieną Ukmergės miesto kavinių.
Žvelgiant į šią maloniai ir šiltai bendraujančią moterį buvo sunku patikėti, kad iki šiol ji nesuranda darbo.
Neįtinka dėl sveikatos
„Esu labai silpnos sveikatos. Nuo vaikystės turiu ragenos patologiją, kuri progresuoja, dėl to prastai matau.
O prieš trejus metus buvau susilaužiusi dešiniąją ranką, kuri dėl medikų kaltės prastai sugijo ir dabar negaliu ja nieko sunkaus dirbti.
Aš niekada neatsisakau darbo biržos pasiūlomo darbo, visada nueinu į susitikimus su darbdaviais.
Tačiau visada jiems pasakau apie savo sveikatos problemas. Negaliu juk to nutylėti, nenoriu darbdavio apgaudinėti. Ir, aišku, visiems dėl sveikatos neįtinku“, - pradėjo pasakojimą su vos girdimu rusišku akcentu kalbanti Jelena Š.
Šiuo metu vienintelės moters pajamos yra kas mėnesį gaunama 315 litų socialinė pašalpa, kurią jai jau penkerius metus skiria rajono savivaldybė.
Pusę šios sumos ukmergiškė skiria mokesčiams už elektrą ir dujas, o kita pusė pinigų lieka pragyvenimui. Mokesčius už vandenį ir šildymą kompensuoja savivaldybė.
Pragyvenimui - tik 150 litų
Paklausta, kaip ji pragyvenanti su 150 litų per mėnesį, Jelena Š. tik karčiai šypteli.
„Turiu daug gerų draugių, kurios neleidžia mirti iš bado. Atveža iš kaimo pieno, daržovių, atiduoda nereikalingus drabužius.
Daugiausia valgau kruopas, bulves. Gyvenu viena, šeimos nesukūriau, tad man daug nereikia“, - pasakojo moteris.
Didesniems pirkiniams, tokiems kaip, pavyzdžiui, kelnės, batai ar 300 litų kainuojantys akiniai, Jelena Š. priversta skolintis pinigų.
Pagal specialybę nedirbo
Jelena Š. bedarbių gretas papildė po savo motinos mirties.
Iki tol moteris dirbo paprasta darbininke siuvykloje ir avalynės fabrike, buvusiame sovietų kariniame dalinyje telefoniste operatore, rusų ir lietuvių kalbų vertėja, taip pat prekiavo gatvėje laikraščiais.
Kai darbo nebūdavo, abi gyveno iš motinos pensijos.
Moteris 1987 metais baigė tuometinį Ukmergės technikumą, kur gavo elektromechaniko diplomą. Tačiau pagal specialybę ji niekada nedirbo.
„Tais laikais moters elektrikės niekas į darbą nepriimdavo“, - aiškino pašnekovė.
Mokytis vyriškos specialybės ji norėjo todėl, kad patinka fizika ir technika.
Prarastų teisę į kompensacijas
Dabar didžiausias Jelenos galvos skausmas - kaip išlaikyti 3 kambarių butą.
„Jei aš dirbsiu, nebegausiu kompensacijų butui išlaikyti. Tektų už viską mokėti. Vasarą už butą tektų pakloti 350, o žiemą - 550 litų.
Darbo birža man siūlė darbą už 400-600 litų. Juk tokios algos neužtektų mokesčiams susimokėti“, - sakė Jelena.
Kaltina darbo biržą
Paklausta, kodėl jai per 10 metų niekaip nepavyksta įsidarbinti, ukmergiškė pažėrė kaltinimus Ukmergės darbo biržai.
„Darbo birža nepasiūlo man darbo, atitinkančio mano galimybes, sveikatos būklę ir šeiminę padėtį.
Visi geri darbai darbo biržoje dalijami tik už pinigus ir per pažįstamus. Jei to neturi, nieko nesitikėk. Tau pasiūlys tokį darbą, kad tik greičiau tave nustumtų į šalį - išbrauktų iš ieškančiųjų darbo sąrašo ir taip sumažintų bedarbių skaičių Lietuvoje“, - tvirtino Jelena Š.
Pasak jos, per 10 metų jai daugiausia buvo siūloma dirbti žemės ūkio darbus pas ūkininkus.
Jelena Š. pageidauja gauti sargo, dispečerio ar pašto kurjerio darbą.
„Dar pasiūlė dirbti kasininke pardavėja Vilniuje. Arba neįgaliųjų draugijoje - darbą kompiuteriu. Bet juk mano silpnas regėjimas.
Kai buvo sugipsuota ranka, įsivaizduokit, darbo biržoje man pasiūlė darbą medelyne. O vėliau mane su skaudančia ranka siuntė dirbti valytoja ar krauti malkų“, - skundėsi Jelena Š.
Pateisina savo atsisakymą
Tiesa, Ukmergės darbo biržoje apie Jeleną Š. kalbama visai kitaip. Esą niekas jai nėra siūlęs eiti dirbti į medelyną.
„Kai buvo sugipsuota ranka, apskritai niekas nieko jai nesiūlė, nes buvo pateikta nedarbingumo pažyma.
Visi darbai, kuriuos tai moteriai siūlėme, atitiko jos sveikatos būklę ir sugebėjimus. Pernai jai buvo pateikti net 6, o šiemet - 3 rimti darbo pasiūlymai.
Ji darbdaviui kaskart diktuoja savo sąlygas ir visada pateisina savo atsisakymą dirbti.
Pavyzdžiui, tik gavusi pasiūlymą dirbti, iškart darbdaviui pareiškia, jog kitą dieną ji sirgs ir pateiks nedarbingumo pažymą“, - kalbėjo Ukmergės darbo biržos darbuotojos.
Vis prisistatydavo kaliniu
„Lietuvos ryto“ kalbinti kai kurių teritorinių darbo biržų specialistai neslėpė gerai pažįstantys savo klientus „veteranus“.
„Turime vieną klientę, kuri nedirba jau daugybę metų. Kai pasiūlai naują darbą, ji pradeda elgtis taip, kad atrodo, jog tuoj apalps“, - pasakojo Palangos darbo biržos vadovė Rita Kivytaitė.
Dažniausiai daugybę metų dirbti nepradedantys žmonės iš bedarbių sąrašų išbraukiami ne kai pradeda gauti atlyginimą, o sulaukę pensinio amžiaus.
Penkis, dešimt ar daugiau metų darbo nerandantys žmonės darbdaviams neįtinka ne tik dėl prastos sveikatos.
Durys užtrenkiamos žmonėms, kurie susitikę su darbdaviu puola pasakoti, kad juos seka ateiviai iš kosmoso, namuose sumontuota klausymosi įranga.
„Vienas vyras, tik nuėjęs į darbovietę, iškart pareikšdavo, kad jis buvęs kalinys, todėl darbo negaudavo. Nežinau, ar tai jis darydavo tyčia.
Kalbėti juk negalime uždrausti. Jį įdarbinti pavyko tik po 14 metų. Tai buvo mūsų rekordininkas“, - prisiminė Marijampolės darbo biržos direktorė Irena Grabauskienė.
Pagauti tinginį sunku
Su bedarbiais bendraujantys darbo biržų konsultantai teigia, jog dalis ilgalaikių bedarbių išsisukinėja nuo jiems siūlomų darbų, tačiau išbraukti iš bedarbių sąrašų tokius labai sunku.
„Jie labai gerai žino, kaip elgtis. Sąžiningai ateina į darbo biržą nurodytu laiku, o pasiūlius darbo vietą pradeda sirgti arba atsineša gydytojų pažymą, jog tokiam darbui netinka.
Jų dažniausiai atsisako ir patys darbdaviai“, - kalbėjo neįvardyta norėjusi likti vieno Lietuvos miesto darbo biržos vadovė.
Tokie žmonės stengiasi žūtbūt išlikti bedarbių sąrašuose, nes tai yra viena pagrindinių sąlygų gauti socialines pašalpas, nemokamą vaikų maitinimą, nemokamą gydymą.
Dirbti neskatino pašalpos
Darbo ir socialinių tyrimų instituto atstovas Arūnas Pocius mato kelias priežastis, kodėl kai kurie žmonės darbo biržos duris varsto daugiau nei 10 metų.
Kai kurie sovietmečiu visiškai kitaip dirbę gyventojai nesugebėjo įsitvirtinti šiuolaikinėje darbo rinkoje dėl psichologinių priežasčių. Kitiems sutrukdė ligos ar menka kvalifikacija.
„Žinoma, dalis žmonių yra nemotyvuoti dirbti arba biržoje registruojasi tik dėl socialinių garantijų ir tuo pat metu dirba nelegaliai“, - teigė A.Pocius.
Dar prieš kelerius metus, kai darbo jėgos labai stigo, kai kurie žmonės mieliau gyveno iš socialinių pašalpų, nei dirbdavo už minimalų atlyginimą.
Tokių yra ir dabar. Tai logiška - gaunantiems maksimalią 1000 litų viršijančią bedarbio pašalpą eiti dirbti už minimalų 800 litų atlyginimą, iš kurio dar išskaičiuojami mokesčiai, visiškai neapsimoka.
Pritrūko norinčiųjų dirbti
Alfonsas Meškauskas, Jonavos bendrovės „Baldai Jums“ vadovas
„Mūsų įmonėje nevėluoja atlyginimai. Mokame ir avansus. Neturime jokių skolų nei „Sodrai“, nei Mokesčių inspekcijai. Todėl nustebome, kai pasiūlę darbą norinčiųjų dirbti sulaukėme labai mažai.
Įmonė ketino įdarbinti žmones laikinai - iki Naujųjų metų, mat šiuo laikotarpiu yra daug užsakymų. Darbdaviai tikėjosi, kad neturintys darbo žmonės sutiks padirbėti bent neilgą laiką.
Jei užsakymų būtų ir po Naujųjų metų, priimti žmonės bendrovėje galėtų darbuotis ir toliau.
Pokalbio dėl darbo kvietėme 50 žmonių, tačiau atėjo tik 15. Kiti į pokalbį neatėjo iš viso. Įdarbinome tik kelis žmones, kitiems netiko tai, kad darbas - pamainomis.
Dėl to, jog nerado darbuotojų, bendrovė atsisakė ir dalies užsakymų pagaminti baldus.
Įmonės vadovo teigimu, dalis žmonių nenori dirbti todėl, kad gauna išmokas iš darbo biržos.
Paradoksalu, tačiau bedarbio išmokos būna net didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Turbūt todėl žmonės ir nenori dirbti. Manau, kad tokia sistema nėra gera - gaunantis bedarbio pašalpą žmogus galėtų ją atidirbti. Juk tiek mieste, tiek rajone yra darbų, kuriuos šie žmonės galėtų atlikti.
Jei darbdavys bedarbiui siūlo atlygį, mažesnį nei vienas tūkstantis litų, pašalpas gaunančiam žmogui dirbti net ir neapsimoka.“
Darbo ilgai neranda kas dešimtas
* Spalio pradžioje Lietuvoje buvo 20,7 tūkst. ilgalaikių bedarbių (9,3 proc. visų registruotų bedarbių). Tai 8 kartus daugiau nei prieš metus.
* Daugiausia ilgalaikių bedarbių yra Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Akmenės rajone jie sudaro 23,3 proc. visų bedarbių, Joniškyje - 22, Pasvalyje - 20,8, Rokiškyje - 19,4, Ignalinoje - 19,2, Biržuose - 18,5, Kupiškyje ir Kelmėje - po 18 proc. bedarbių.
* Įstatymai leidžia sustabdyti bedarbio statusą trims mėnesiams, jei žmogus be pateisinamos priežasties reguliariai nesilanko darbo biržoje, atsisako darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą, turimą patirtį ar gebėjimus.