***
Sandorių skaičius iš tiesų yra kritęs. Nekilnojamąjį turtą parduoti yra sudėtingiau, pardavimo laikotarpis yra ilgesnis negu buvo prieš krizę. Taip yra todėl, kad pardavėjai nenori taikstytis su rinkos diktuojamomis sąlygomis, t.y. žemesne nekilnojamojo turto kaina. Nustačius nekilnojamojo turto kainą, konkurencingą rinkoje, nekilnojamąjį turtą galima parduoti pakankamai greitai.
Rinkos sąstingį vis labiau skatina mažėjanti nekilnojamojo turto pasiūla. Daug savininkų, kuriems parduoti savo nekilnojamąjį turtą nėra būtina – pavyzdžiui, jie nėra paėmę banko paskolos, kurios nebegali išsimokėti ir pan. – nenorėdami jo parduoti už minimalią kainą, to turto ir neparduoda. Jie savo nekilnojamąjį turtą mieliau išnuomoja.
Taigi rasti norimą nekilnojamąjį turtą, patrauklų savo vieta ir būkle ir dar už priimtiną kainą, pirkėjams darosi pakankamai sunku.
Vis dažniau atsiranda reiškinys, vadinamas pardavimų grandine. Tai ypač populiaru gyvenamojo būsto rinkoje. Nors rinkos sąlygos parduodant turtą nėra patrauklios, tačiau žmonių gyvenimai vietoje nestovi, ir norėdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas, o gal pasikeitus aplinkybėms šeimoje kartais jie keičia būstus.
Tokiu atveju jie ne tik parduoda savo nekilnojamąjį turtą, bet kartu ir ieško kito nekilnojamojo turto. Neretai pardavimų grandinę sudaro 4–5 butai. Didelis tokių pardavimų pliusas, kad rinkoje sukuriamas judėjimas, patenkinami klientų poreikiai, tačiau jei bent vienas iš pardavėjų ar pirkėjų sustabdo savo pardavimą ar paprasčiausiai apsigalvoja, dažniausiai išardoma visa grandinė.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nekilnojamojo turto rinkoje judėjimas tikrai yra. Nekilnojamasis turtas sėkmingai parduodamas, jei yra nustatoma reali rinkos kaina. Nors bankai sugriežtino paskolų išdavimą ir tokiu būdu sumažino sandorių skaičių rinkoje, rinkos dalyviai surado alternatyvių išeičių, kurios leidžia pagerinti gyvenimo kokybę.