Seniausioje Vengrijos degalinėje susipina tragiškos šeimos ir šalies istorijos (video, nuotraukos)

„Reuters“ ir lrytas.lt inf.
Kai Taszilo Landthallero tėvas atidarė savo degalinę visai greta kelio į Vengrijos sostinę Budapeštą, automobiliai važinėjo kairiąja kelio puse, o bakuose teliūskavo alkoholio mišiniai. Buvo 1936 metai. Žiūrėkite reportažą.
Devintą dešimtį skaičiuojantis T.Landthalleris laimėjo ne vieną mūšį dėl verslo, kurį jam po karo paliko tėvas.
Daugiau nuotraukų (1)
„Tada eismas nebuvo aktyvus. Galėjome žaisti futbolą ant kelio ištisą dieną“, - prisimena T.Landthalleris, kuriam dabar jau 81 metai. Vietiniai jį vadina dėde Taszilo. Jis vis dar sėdi pakelėje ir kasdien skaičiuoja, kiek benzino ir dyzelino parduoda.
T.Landthallero degalinė - viena iš kelių likusių šalyje, kurios nepriklauso jokiam tinklui. Pro ją keliu žygiavo ir naciai, ir Raudonoji armija. Komunistai buvo tapę degalinės savininko košmaru, o po Sovietų Sąjungos žlugimo prasidėjo nauja pavojingų išbandymų era - kapitalizmas.
Dauguma privačių Vengrijos verslų po Antrojo pasaulinio karo buvo nacionalizuoti. Komunistai buvo užgrobę ir dėdės Taszilo degalinę. Kai verslininkas turtą susigrąžino, jį įtraukė naujas sūkurys - per 20 kapitalizmo metų Vengriją apraizgė didžiųjų naftos kompanijų tinklai.
„Pastatė šitą „Shell“ visai netoli manęs, dešinėje kelio pusėje, - rodo T.Landthalleris ir šypteli. - Jie galvojo, kad aš iš nevilties mesiu verslą, užsidarysiu. Bet tai buvo prieš 15 metų. Jeigu žinai, kaip kalti pinigą, šiame versle gali sudurti galą su galu“.
Senas tepaluotas pastatas rodo savininko taupumą. Ne ką didesnį už kaimo malkinę pastatą šildo metalinė krosnelė, kūrenama medienos atliekomis. T.Landthalleris šiltai sėdi čia įrengtame savo biure, o į jo svečius šelmišku žvilgsniu nuo sienos žvelgia nuoga mergina kalendoriuje.
Ant kitos sienos - šlovingos praeities nuotraukos. Degalinė buvo atidaryta tais laikais, kai automobilių kultūra šalyje riedėjo pirmuosius kilometrus. Landthallerių valdas perrėžė asfaltuotas kelias į Balatono ežerą - pagrindinę Vengrijos poilsiavietę. Žiūrėdamas, kaip pro šalį rieda turtingų žmonių automobiliai, senasis Landthalleris pamatė galimybę verslui.
Už dabartinę vieno litro kainą tais laikais būtų buvę galima nusipirkti visą toną.
Verslas greitai įsisuko ir ėmė maitinti šeimą. Degalinių šalyje buvo reta, o apie variklio ekonomiškumą ir kuro sąnaudas niekas nekalbėjo.
„Šiandien yra mašinų, kurios 100 kilometrų nuvažiuoja su 4 ar 5 litrais degalų. Gaila... o tais laikais varikliai rydavo po 16 ar 20 litrų“, - verslo peripetijas dėsto vyras.
Per Antrąjį pasaulinį karą kuras degalinėje buvo pardavinėjamas pagal nustatytas normas. Tada trūko visko, užtat buvo galimybių spekuliuoti.
Kadangi degalinė buvo toli nuo miesto centro, Budapeštą sugriovusios vokiečių aviacijos bombos jos nekliudė.
Tada užėjo rusai. „Kai tėvas pamatė, kad jie grobia viską, ką gali panešti, jis negalėjo ištverti, - atsidūsta T.Landthalleris, - Jis nusižudė“.
Prieš 60 metų paliktas likimo valiai jaunasis T.Landthalleris iš visų jėgų stengėsi apsaugoti savo verslą nuo nacionalizacijos. Tačiau sėkmė nusigręžė 1949 metais - komunistai atėmė turtą.
„Iš pradžių jie mane apvogė, tada išspyrė mane iš namų. Vėliau uždarė į kalėjimą, o iš ten perkėlė į kariuomenę. Į gimtinę grįžau tik po ketverių metų“, - pasakoja vengras.
Beteisis, bet atkaklus ir ryžtingas vyras ėmėsi gudrybių, kad galėtų atgauti šeimos nuosavybę. Suprasdamas, kad verslo atgaivinti nepavyks, jis išnuomojo pastatus ir žemę valstybinei naftos kompanijai AFOR.
Pats T.Landthalleris tuo metu dirbo vietos metalurgijos kooperatyve ir kilo karjeros laiptais. 1970 metais jis padavė AFOR į teismą už nesumokėtą nuomą ir laimėjo. Padrąsintas sėkmės jis kreipėsi į teismą dėl skolos už naudojimąsi žeme ir vėl pasiekė pergalę.
Vis dėlto verslą susigrąžinti jam pasisekė tik 1989-aisiais - didžiųjų permainų metais. Iki tol 40 metų degalinės pelnas byrėjo į komunistų valdžios kišenę.
Kai santvarka žlugo, AFOR kompaniją valdžia nusprendė privatizuoti. Tada vyras susirinko dokumentus ir patraukė į valstybės turto fondą.
„Pareigūnas sakė, kad nėra regėjęs taip kruopščiai surinktų ir išsaugotų nuosavybės dokumentų, kurie aiškiai įrodo teises“, - kalba T.Landthalleris ir atidaręs stalčių varto pageltusius lapus: „Matote, aš juos rinkau ne šiaip sau“.
Atgavęs turtą vyras suremontavo degalinę, užpildė kuro talpyklas ir 1992 metais pradėjo verslą.
Po 18 metų T.Landthalleris džiaugiasi, kad jam vis dar sekasi. Jo vienintelis rūpestis, neskaitant ekomoniškų variklių, yra sūnus - inžinieriaus specialybę turintis vyras nesirengia perimti šeimos verslo.
Bet Taszilo Landthalleris žodžio „ne“ nelaiko atsakymu. „Sakiau jam, kad vieną dieną teks viską perimti ir tęsti šitą darbą, - išsišiepia vengras. - Jeigu jis nesutiks, išspardysiu jam užpakalį“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.