Tuo metu tai atrodė visiškai tikėtina. Konservatorių likimą prieš pusantrų metų puikiai įkūnijo JAV respublikono Johno McCaino kampanija, kuri suklupo ties ekonomikos problema, kai „Lehman Brothers“ bankrotas pradėjo bankininkystės krizę. Pirmieji dešiniesiems skirti nekrologai pasirodė dar bent metais anksčiau. JAV demokratai antrarūšių nekilnojamojo turto paskolų audrą pateikė kaip kritiką nereguliavimos madai, prasidėjusiai R.Reagano prezidentavimo metais devintajame dešimtmetyje.
Tačiau politinė krizė dešiniųjų dar neištiko. Pernykščiai Europos Parlamento rinkimai buvo tikras triumfas konservatoriams. Didžiojoje Britanijoje toriai sutriuškino leiboristus. Prezidento Nicolas Sarkozy partija tapo pirmąja Prancūzijos valdančiąja partija, iškovojusią pergalę Europarlamento rinkimuose nuo 1979-ųjų.
Konservatoriai laimėjo ir Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje. Po kelių mėnesių Vokietijos kanclere buvo perrinkta Angela Merkel – ir šįkart koalicijoje su laisvos rinkos šalininkais laisvaisiais demokratais, o ne su socialdemokratais. Dešiniųjų suklestėjimą visame žemyne pernai lapkritį karūnavo Belgijos konservatorius Hermanas van Rompuy, užėmęs naują Europos Sąjungos prezidento postą.
Panašios tendencijos ryškėja ir kitose pasaulio demokratinėse valstybėse. 2008-aisiais valdžią Naujojoje Zelandijoje paėmė Nacionalinė partija ir nutraukė beveik dešimtmetį trukusią Darbo partijos erą. Tais pačiais metais konservatoriai buvo perrinkti į Kanados parlamentą. Be to, Europos dešinieji dar laukia bene saldžiausios pergalės – apklausos rodo, kad Davidas Cameronas greitai taps pirmuoju konservatorių premjeru Didžiojoje Britanijoje nuo 1997-ųjų.
Kodėl kapitalizmo krizė nevirto politine krize dešiniesiems? Ir kodėl Europos konservatoriai geriau ištvėrė nuosmukį nei jų kolegos Amerikoje?
Žinoma, dešinieji ir ten dar neprarado vilties – respublikonai neseniai triumfavo Virdžinijoje, Naujajame Džersyje ir Masačusetse. Jie tikisi ir daugiau pergalių šiemetiniuose rinkimuose. Tačiau krizės metu jie buvo išspirti iš Baltųjų rūmų ir turi mažiau Kongreso narių, senatorių ir valstijų gubernatorių nei demokratai. Net jei dabar regimas jų atsigavimas neišblės – apie ką kalbėti dar per anksti – vis tiek išlieka galvosūkis, kodėl Europos centro dešinieji su ekonomikos krize susidorojo daug geriau.
Galima atsakymų bandyti ieškoti nuasmenintoje politinio ciklo logikoje. Rinkėjai dėl krizės kaltina tuo metu valdžioje buvusius politikus, nepriklausomai nuo jų ideologijos. Taigi galima teigti, kad D.Cameronas laimės rinkimus, nes atėjo „jo eilė“, o ne dėl to, kad rinkėjai iš kairės persimes į dešinę. Galbūt JAV respublikonai ir Australijos liberalai, buvę valdžioje nuo 1996-ųjų, – jokia išimtis iš visuotinio konservatorių suklestėjimo. Jie galėtų būti tiesiog demokratinių potvynių ir atoslūgių aukos.
Tačiau ciklinė logika negali paaiškinti visko. Golistai Prancūzijos prezidentūrą kontroliuoja nuo 1995-ųjų ir vis tiek neprarado rinkėjų malonės. Išskyrus socialdemokrato Romano Prodžio dvejų metų kadenciją, Italijos premjeru nuo 2001-ųjų visą laiką buvo konservatorius Silvio Berlusconis. Jei rinkimų rezultatus lemtų tik švytuoklės siūbavimas, šiose šalyse ji jau būtų grąžinusi valdžią centro kairiesiems.
Galbūt labiau verta panagrinėti visuomenės požiūrį į kapitalizmą. Apklausų rezultatai leidžia manyti, kad neigiama žmonių reakcija į dabartinę ekonomikos sistemą nebuvo tokia smarki, kaip tikėjosi kairieji.
Lapkritį „GlobeScan“ ir „BBC World Service“ apklausė 29 tūkst. žmonių iš 27 šalių (daugiausia demokratinių) – ir tik 23 proc. sutiko su teiginiu, kad kapitalizmas yra „beviltiškai ydinga“ sistema, kurią reikia pakeisti. 51 proc. manė, kad joje esama problemų, kurias galima išspręsti griežtesniu kontroliavimu ir reformomis, o 11 proc. buvo visiškai patenkinti esama sistema. Daugiau palaikymo sulaukė idėja išplėsti valstybės vaidmenį perskirstant turtą ir kontroliuojant verslą nei tiesiog nacionalizuoti stambiąją pramonę.
„Rasmussen Reports“ praėjusių metų balandį atlikta apklausa privertė Ameriką išsižioti, kad tik 53 proc. amerikiečių pirmenybę teikia kapitalizmui, o ne socializmui. Tačiau šie du terminai nebuvo aiškiai apibrėžti. Keliais mėnesiais anksčiau tos pačios organizacijos atlikta apklausa parodė, kad 70 proc. amerikiečių remia laisvos rinkos ekonomiką. Taigi gali būti, kad jie skiria rinką (sąžiningą, apčiuopiamą verslą) nuo kapitalizmo (tamsių, chimeriškų aukštųjų finansų).
Kitų krizės metu atliktų apklausų rezultatai: tik 14 proc. amerikiečių mano, kad valstybei verta perimti automobilių bendroves, ir dar mažiau jai patikėtų finansų korporacijas. Kitų šalių apklausos piešia tą patį vaizdą – pasitikėjimo rinka nuosmukio nelydėjo išaugęs pasitikėjimas valstybe.
Tai, žinoma, paaiškintų, kodėl kairieji nesugebėjo iškilti ant nuosmukio bangos, tačiau ne kodėl ji buvo tokia palanki dešiniesiems.
Viena iš galimų priežasčių – faktas, kad tokie konservatoriams svarbūs neekonominiai klausimai kaip nusikalstamumas, imigracija ir nacionalinis saugumas nenustoja svarbos net ir sunkiais laikais. D.Camerono psakojimas apie socialinį Didžiosios Britanijos nuosmukį neabejotinai užkliudė jautrias rinkėjų stygas. N.Sarkozy sėkmės priežastis – tvirta pozicija dėl nusikalstamumo ir pasaulietiškų Prancūzijos Respublikos idealų. O Australijoje teoriškai kairysis lyderis Kevinas Ruddas sutvirtino savo kaip socialkonservatoriaus įvaizdį.
Tačiau nė viena iš šių priežasčių nepaaiškina to, kas nutiko JAV. Galbūt čia verta žvelgti giliau nei švytuoklės ir nuomonių apklausos – į pakankamai apleistą politinių idėjų sritį. Europos centro dešiniųjų suklestėjimui be jokios abejonės padėjo tai, kad jie gali pasinaudoti senomis konservatizmo tradicijomis, kurios atmeta radikalų liberalizmą ekonomikos srityje.
Vokietijos krikščioniškoji demokratija, pavyzdžiui, suderina tikėjimą gerovės valstybe su konservatyviomis pažiūromis socialinėje ir kultūros srityje. Ši formulė garantavo sėkmę beveik per visą Vokietijos federatyvinės respublikos istoriją.
Prancūzų atitikmuo golizmas skiriasi nuo Konrado Adenauerio ir Helmuto Kohlio kredo. Jis militariškesnis ir pernelyg pasaulietiškas, kad įkvėpimo semtųsi iš krikščionių socialinio mokymo. Tačiau jo pagrindas – tas pats paternalistinis tikėjimas, kad valstybė privalo ginti savo piliečius nuo rinkos audrų ir vaidinti strateginį vaidmenį ekonomikos scenoje.
Akivaizdu, kad N.Sarkozy jautė malonumą, o ne gailestį, kai po „Lehman Brothers“ žlugimo pareiškė, kad „laissez-faire“ (leiskite veikti – angl.) principui atėjo galas“.
Ši kultūra šiek tiek silpnesnė tarp britų dešiniųjų. Toriai, žinoma, nedžiūgauja dėl pramonės politikos, kuri kontroliuoja investicijas ir saugo vietinius žaidėjus nuo juos nupirkti norinčių užsieniečių. Tačiau didžiąją savo istorijos dalį partija pritarė valstybės kaip socialinės apsaugos teikėjos idėjai. Viktorijos laikų toriai – pavyzdžiui, Benjaminas Disraelis – pirmieji civilizavo pramoninę Britaniją viešąja infrastruktūra ir darbo vietos reguliavimu. XX amžiaus vidurio konservatoriai nekišo nagų prie gerovės valstybės, kurią paliko pokario leiboristų vyriausybė.
Aristokratiškas paternalizmas girdėti ir D.Camerono pozicijoje – jo pagarboje nepriklausomų labdaros organizacijų „nedideliems būriams“, atsisakyme pritarti išlaidų sveikatos apsaugai mažinimui. „Sausas“ Margaret Thatcher laisvosios rinkos konservatizmas tokiam kontekste atrodo kaip nukrypimas nuo torių istorijos – atsakas į ekonominę katastrofą, o ne gilių partinės ideologijos įsitikinimų išraiška. „Mes esame konservatorių partija, - pernai pasakė torių atstovas George'as Osborne'as. - O ne libertarų partija“.
Amerikoje ši skirtis daug mažiau pastebima. Dešiniųjų paternalizmas ir čia nėra visiškai neregėtas dalykas – D.Eisenhowerio administracija šeštajame dešimtmetyje dažnai mėgdžiojo tuo metu Didžiojoje Britanijoje įsigalėjusį abiejų partijų sutarimą dėl gerovės valstybės naudos. Net George'as W.Bushas išplėtė valstybinį sveikatos draudimą ir federalinės valdžios vaidmenį švietime. Tačiau ryškiausias amerikinės dešinės skiriamasis bruožas – jos priešiškumas didelei valstybei įtakai.
Galbūt dėl to kaltas faktas, kad ši šalis neturėjo feodalinės praeities. Aristokratijos neturinti Amerika niekada nebijojo, kaip Europa, kad rinka gali sugriauti senąją socialinę tvarką. Ne sutapimas ir tai, kad Australijos – dar vienos naujakurių visuomenės – dešinieji rodo panašų palankumą rinkai (nors, kaip ir JAV respublikonai, reikalauja subsidijų kai kurioms grupėms, pavyzdžiui, ūkininkams). Dėl tokio laisvajai rinkai palankaus klimato Naujojo pasaulio konservatoriams sunkiau ištverti krizę, sužaidžiant paternalistine korta.
Tačiau ar šią taisyklę gali paneigti Kanada, kita Naujojo pasaulio šalis, kurioje valdžią išlaiko centro dešinieji?
Prieš 2006-ųjų rinkimus kairuoliškus liberalus slėgė politinis skandalas ir trylikos metų valdžioje nuovargis. Tačiau net ir tada konservatoriai sudarė tik mažumos vyriausybę. Premjeras Stephenas Harperis privalo nuolat suktis politiniuose manevruose, kad įvykdytų savo tikslus. Kad priimtų įstatymą, jis turi susitarti su trimis likusiomis parlamento partijomis – kurių visos ideologinėje skalėje išsidėsčiusios į kairę nuo centro.
JAV kai kurie konservatorių strategai mano, kad respublikonai gali susigrąžinti sėkmę, tik jei sušvelnins savo požiūrį į valstybės vaidmenį.
Buvęs Baltųjų rūmų kalbų rašytojas Davidas Frumas jau pluša ties šia užduotimi. Žurnalistai Rossas Douthatas ir Reihanas Salamas paragino sukurti „naują didžiąją partiją“, kuri būtų pasirengusi pasinaudoti valstybės aparatu, kad padėtų darbininkų klasės rinkėjams susidoroti su mažėjančiomis algomis ir kitais sunkumais. Tačiau dalis partijos aktyvistų ir aukštų politikų po pakankamai švaistūniškų G.W.Busho metų nori matyti sumažėjusią valstybės galią.
Vyraujant tokiam klimatui, respublikonų politikams būtų sudėtinga sudrausminti bankininkus ar paremti valstybės įsikišimą, net jei jie to ir norėtų. Jų kolegoms Europoje daug lengviau iš kairės pasiskolinti miniai patinkančią retoriką ir politiką. Jų partijų intelektinis palikimas leidžia nebijoti tokių ideologinių puristų kaip Sarah Palin reakcijos.
Netgi priešingai. Būtent jos pačios partiečių spaudimas įtikino A.Merkel įkurti daug balsų jai atnešusį Vokietijos fondą, skirtą padėti verslui išgyventi nuosmukį. Golistai sveikina N.Sarkozy paramą Tobino mokesčiui valiutų prekeiviams. Kai kurie toriai gal ir raukosi, kad D.Cameronas nusileido leiboristų „didelei valstybei“, tačiau jie tai daro tyliai. Jis turi pakankamai laisvės, kad galėtų žadėti apsaugoti sveikatos apsaugos biudžetą ir suvaržyti bankininkus – ir susilaikyti nuo pažadų sumažinti neseniai išaugusius mokesčius.
Galbūt bandymai idėjomis paaiškinti Europos konservatorių sunkmečio sėkmę – ir jų kolegų jaunesnėse valstybėse sunkumus rasti vieningą ir įtaigų balsą – gali atrodyti atitrūkęs nuo tikrovės. Tačiau žemiškesni paaiškinimai, neatsižvelgiantys į ideologiją ir istoriją, ne visada skamba įtikinamai.