Interviu su „Swedbank“ Lietuvoje vadovu Antanu Daniu vasario 14 d. BTV laidoje „Svarbus pokalbis“. Laidos vedėjas – Stasys Jakeliūnas.
***
– Kaip jaučiasi banko, kuris per metus patyrė daugiau kaip milijardą litų nuostolių, vadovas?
– Matyt, 2009 metai tiek gyventojams, tiek verslui buvo patys sudėtingiausi per daugelį praėjusių metų. Tikiuosi, kad blogiausia – jau praeityje. Džiaugtis kuo nors dar per anksti, todėl atitinkama ir mūsų savijauta.
– Ar tikėjotės tokių rezultatų 2008 metų pabaigoje, kai sudarinėjote 2009 metų planus?
– Jau 2008 metais matėme, kad ekonomika lėtėja. Matyt, šalies ekonomikos nuosmukis nebūtų toks stiprus, jeigu pasaulį nebūtų užgriuvusi tarptautinė finansų krizė. Ir šie du veiksniai labai stipriai paveikė tiek verslo, tiek gyventojų finansinę padėtį. Kai kurie jų negalėjo laiku atsiskaityti su bankais. Todėl mes, reaguodami į tokią padėtį, turėjome padaryti atidėjinius.
– Prakalbote apie atidėjinius. Jų praėjusiais metais suformavote, atrodo, 1,7 mlrd. litų. Jų neskaičiuojant, banko pelnas būtų visiškai geras ir siektų beveik pusę milijardo litų. Kas yra tie atidėjiniai ir kodėl pernai reikėjo juos suformuoti tokius didelius?
– Kiekvienai įmonei išduota paskola vertinama pagal jos kokybę, atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę. Šiai būklei blogėjant, skaičiuojama, kokia tikimybė, kad ši paskola ar jos dalis nebus grąžinta. Taigi, atidėjiniai prilygsta galimiems banko nuostoliams dėl negrąžintų paskolų.
– Kaip suprantu, atidėjiniai daromi vadinamosioms blogosioms arba neveiksnioms paskoloms – kai klientai vėluoja mokėti bankui įmokas arba nuvertėja paskolos grąžinimą užtikrinantis įkeistas turtas. Įdomu, kodėl „Swedbank“ neveiksnių paskolų procentas, palyginti su visu paskolų portfeliu, Estijoje yra perpus mažesnis negu Lietuvoje? Ir vėl estai mus aplenkė?
– Geras klausimas. Priežasčių yra ne viena, tačiau atsakymas, matyt, slypi pačioje ekonomikoje. Estų eksporto sektorius buvo labiau orientuotas į Skandinaviją, o šios rinkos smuko mažiau. Kita vertus, estai buvo finansiškai drausmingesni ir todėl geriau pasirengė blogiems laikams. Latvijoje ekonominė padėtis yra sudėtingiausia, todėl ir banko nuostoliai ten didžiausi.
– Kas dar lėmė tokius banko rezultatus? Jūsų banko vadovai Švedijoje pripažino, kad „Swedbank“ padarė klaidų, neįvertino tam tikrų rizikų. Ką ne taip „Swedbank“ darė Lietuvoje?
– Taip, mes padarėme klaidų, tačiau svarbiausia – mokytis ir jų nekartoti. Pirma ir, matyt, didžiausia klaida buvo tai, kad nepakankamai įvertinome riziką. Paskolos Lietuvoje buvo pigios, ir į galutinę paskolos kainą – palūkanas – buvo įskaičiuojamas nepakankamas rizikos priedas. Dėl to visuomenėje susiformavo nuomonė, kad pinigai yra pigūs ir lengvai prieinami.
Žiūrėdami į ateitį ketiname adekvačiau vertinti verslo ir projektų riziką, todėl palūkanos labiau svyruos, priklausomai nuo šios rizikos.
Antra, ne mažiau svarbi klaida buvo ta, kad neretai finansuodavome iki 90 ar net 95 proc. projekto vertės. Akcininkų dalis ir kartu paties projekto finansinis rezervas būdavo per menkas. Dėl šios priežasties mes neturime gerai išplėtotos kapitalo rinkos ir kitų finansinių instrumentų, pavyzdžiui, specializuotų fondų, kurie galėtų finansuoti kai kuriuos projektus ir naują veiklą pradedančias įmones.
– Teko girdėti, kad prieš kelerius metus kai kurie verslininkai tarpusavyje sudarydavo pusiau fiktyvius žemės sklypų pirkimo aukštomis kainomis sandorius. Tokių išpūstų, tačiau Registrų centre fiksuotų kainų pagrindu buvo skolinamasi iš bankų panašiems sklypams įsigyti, juos įkeičiant pačiam bankui. Neatsitiktinai praėjusiais metais Lietuvoje dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo buvo areštuota daugiau kaip 2 tūkst. žemės sklypų. Ar ir jūsų bankas dabar susiduria su tokiomis problemomis?
– Visuomet pirmiausia žiūrime į kliento sugebėjimą grąžinti paskolą. Jeigu dėl to nekyla problemų, užstato vertės klausimas nėra toks aštrus. Tačiau, be abejonės, pasitaiko situacijų, kai tenka ieškoti kelių, kaip spręsti susidariusias problemas.
– Kaip jūs sprendžiate šias problemas? Juk būtina įvertinti, ar banko kliento – įmonės ar gyventojo – finansinės problemos laikinos, ar ilgalaikės. Kai kas gal ir piktnaudžiauja – bando sąmoningai vengti įsipareigojimų vykdymo.
– Yra įvairių klientų. Su geranoriškais klientais visuomet randame sprendimą. Iki šiol nesame iškraustę nė vieno žmogaus iš jo būsto. Be abejo, gali pasitaikyti ir atvejų, kai nepavyksta surasti kliento arba jis nenori spręsti problemų – tuomet galimi ir kitokie scenarijai.
Dėl to visuomet skatiname klientus bendradarbiauti su banku. Apskritai, šiam darbui su tokiais klientais skyrėme labai daug išteklių, pasitelkėme ir tarptautinę patirtį turinčius specialistus.
– Kai kurie verslininkai skundžiasi, kad bankas, siekdamas didesnių garantijų, reikalauja asmeninio turto įkeitimo. Ar tai moralu?
– Visuomet ieškome abiems pusėms tinkamo sprendimo. Dėl šios priežasties esame linkę daryti kompromisus, pavyzdžiui, pailginti paskolos grąžinimo terminus. Tikimės, kad ir klientas bus linkęs ką nors pasiūlyti.
Vienais atvejais įmonės akcininkai gali įnešti papildomų lėšų, kitais – pasiūlyti papildomą užstatą. Gali būti, kad jeigu nenorima įnešti papildomų lėšų, prašome kitokio akcininko ketinimus savo įmonės atžvilgiu patvirtinančio veiksmo, kaip, antai, asmeninio laidavimo.
– Gyventojai, norėdami pakeisti paskolos sąlygas, dažnai susiduria su bankų sprendimu padidinti palūkanų maržą. Kuo tai pagrįsta, ypač jeigu iš esmės nesikeičia kliento mokumas?
– Pasitaiko įvairių situacijų. Jeigu paskolos palūkanos yra adekvačios situacijai, tuomet greitai ir lengvai patenkiname kliento prašymą. Be abejo, pasitaiko atvejų, kai paskolų palūkanos yra pernelyg mažos ir neatitinka susidariusios rinkos situacijos. Tuomet su klientu ieškome sprendimo, kaip užtikrinti, kad klientas būtų pajėgus mokėti įmokas bankui, o pati paskola nebūtų nuostolinga bankui visus 40 metų.
– Ar nesusilaukiate klientų kaltinimų ir priekaištų, kad bankas bando perkelti problemas ir rizikas ant jų pečių?
– Kaip jau minėjau, yra įvairių klientų. Su daugeliu pavyksta susitarti. Kartais gali pasitaikyti ir tokių atvejų, tuomet tokiam klientui skiriame daugiau dėmesio.
– Kokios jūsų vadovaujamo banko veiklos perspektyvos šiais metais? Švedijos centrinio banko vadovas, paskelbdamas savo pranešimą Švedijos parlamente, kuriame vyksta tyrimas dėl krizės Baltijos valstybėse, įspėjo, kad Švedijos bankų čia šiemet laukia tokie pat nuostoliai, kaip ir pernai. Ar toks niūrus vertinimas yra realus?
– Manau, kad blogiausi metai – praeityje. Tačiau atsikvėpti ir džiaugtis dar per anksti. Matome tam tikrą verslo įmonių padėties stabilizaciją. Tai nereiškia, kad nebeliko probleminio portfelio – būtina toliau dirbti ir stebėti, kaip sekasi vykdyti numatytus veiksmus, esant reikalui, ieškoti naujų sprendimų.
Kai kurios eksportuojančios bendrovės pradeda atsigauti. Nors tokios įmonės nesudaro didžiosios dalies visų verslo organizacijų, tačiau tai yra geras ženklas, žiūrint į priekį.
Gyventojų padėtis yra kiek kitokia. Šalta žiema, padidėjusios elektros kainos, augantis nedarbas, kuris šiemet vargu ar ims mažėti, apsunkina gyventojų galimybes laiku atsiskaityti su banku. Taigi, ieškome galimybių, kaip padėti gyventojams vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir taip pat rūpintis savo buitimi.
– Ar pagrįsta manyti, kad šiemet „Swedbank“ tokių didelių nuostolių nebeturės?
– Pagrindinis scenarijus, kuriuo grindžiame savo veiklos perspektyvas šiais metais, yra toks, kad pasaulis neįkris į dar vieną ekonominę duobę, estai kitais metais įsives eurą – tai būtų gera žinia mūsų regionui, o latviai sugebės išlaikyti finansinį ir politinį stabilumą po rinkimų. Tačiau, jeigu šios prielaidos nepasitvirtins, galimi ir kiti scenarijai. Tuomet tai atsilieptų ir banko rezultatams.
– Bankų klientai pastebi, kad kai kurie bankai – galbūt ir „Swedbank“ – didina kai kurių bankinių operacijų įkainius. Ar taip bandote dalinai kompensuoti pernai patirtus nuostolius?
– Mes nuolat peržiūrime paslaugų įkainius – ne tik juos didiname, bet ir mažiname. Siekiame skatinti tam tikrą klientų elgesį. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar dažnai atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Mes skatiname naudotis elektroninėmis atsiskaitymo priemonėmis, nes tai – ne tik saugu, bet ir patogu. Todėl tokiems mokėjimo būdams mes taikome labai dideles nuolaidas, o kai kurios paslaugos vis dar yra nemokamos.
– Kokios vis dėlto šios krizės pamokos jūsų bankui? Juk tai ne pirma krizė jūsų bankui – Švedijoje susidūrėte su labai panašia krize 1991–1992 metais. Antrą kartą užlipote ant to paties grėblio?
– Visos krizės turi panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Švedija šį kartą išvengė didesnių problemų ir neturėjo tokio gilaus ekonomikos nuosmukio. Lietuvoje darome tai, kas priklauso nuo mūsų. Su kitais verslo atstovais tariamės, kaip galėtume paskatinti kapitalo rinką. Be to, skatiname finansinį žmonių raštingumą – skiriame lėšas ir pastangas jų švietimui. Manau, kad tai yra labai svarbu.
– „Swedbank“ prezidentas, pristatydamas praėjusių metų banko rezultatus, paminėjo, kad bankas mažins paskolų portfelio dalį Baltijos valstybėse. Toks teiginys skamba palyginti grėsmingai, nes bankų įtaka šių valstybių ekonomikai yra didžiulė. Ekonomikai bus sunku atsigauti, jei Švedijos bankai laikysis labai konservatyvios skolinimo politikos. Kaip vertinate tokius savo vadovo teiginius? Ir jūs pats esate pareiškęs, kad banko paskolų portfelis Lietuvoje toliau mažės.
– Skoliname ir dabar, skolinsime ir ateityje. Tai – mūsų verslas. Tačiau esminis klausimas yra toks: ar skolinimo apimtys, kurios buvo 2007–2008 metais, buvo adekvačios ir tvarios?
– Diagramoje matome, kad 2004 metais visoje Lietuvos bankų sistemoje indėliai prilygo paskolų portfeliui. 2008 metų pabaigoje bankai jau buvo išdavę dvigubai daugiau paskolų, negu sukaupę indėlių. Užsienio analitikai į šią tendenciją ir didžiulę disproporciją ėmė kreipti dėmesį 2006–2007 metais. Manote, kad tai buvo nenormalu ir taip toliau tęstis nebegali?
– Būtent. Apie tai mes ir kalbame. Mes pasisakome už tvarų augimą ir tvarų verslą. Manome, kad paskolos ir indėliai turėtų augti panašiu tempu. O jeigu paskolos augs sparčiau už indėlius, rizikuosime dar kartą sukurti minėtą disproporciją ir sukelti visas su tuo susijusias bėdas.
Matyt, pernelyg spartus bankų paskolų portfelio augimas ir buvo viena šios krizės priežasčių, iš kurios dabar mokosi „Swedbank“, o galbūt ir kiti bankai. Tikėkimės, kad pasimokys ir valdžios institucijos. O artimiausiais metais, ko gero, iš bankų bus sunku tikėtis intensyvaus skolinimo, kuris padėtų atsigauti šalies ekonomikai. Taigi, teks ieškoti kitų galimybių, siekiant užtikrinti tvarią ir harmoningą šalies ekonomikos plėtrą.