Graikija privalo išsikapstyti iš sunkumų, mano ECB vyriausiasis ekonomistas Jürgenas Starkas, tačiau nebūtinai padedama kitų šalių. Graikiją ištikusios problemos nekelia mirtino pavojaus euro zonai, nors interviu žurnalui „Der Spiegel“ J.Starkas pripažįsta, kad šiuo metu ES bendroji valiuta susidūrė su didžiausiais išbandymais per visą Europos pinigų sąjungos gyvavimo laikotarpį.
- Graikijai gresia bankrotas, kitos Europos Sąjungos šalys įklimpo į skolas, o bendra valiuta patiria didelį spaudimą. Ar euras vis dar saugus?
- Pasaulinė krizė tęsiasi jau ilgiau nei pusantrų metų. Vis dar negalime pasakyti, ar ji jau baigėsi. Bet tą patį klausimą galima pateikti ir kitiems regionams. Niekas nekalba apie tai, kad dėl prastų Kalifornijos finansų galėtų iširti Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi neišpūskime šito reikalo.
- Vašingtonas ir JAV Federalinis rezervų bankas neabejotinai įsikiš, prieš leisdami Kalifornijai bankrutuoti.
- Tiesą sakant, aš taip nemanau. Istorijoje – taip pat ir Amerikos – būta daugybė pavyzdžių, liudijančių priešingai.
- Vis dėlto privalote rimtai reaguoti į piliečių nerimą dėl euro. Bendroji valiuta šiuo metu patiria didelį nuvertėjimą iš dalies dėl to, kad Graikija nebegali suvaldyti savo finansų.
- Aš į juos rimtai ir reaguoju. Tačiau norėčiau suabejoti jūsų teorijos priežastingumu. Galima rasti tuziną priežasčių, dėl kurių svyruoja valiutų kursai.
- Dabartiniai sunkumai – iki šiol didžiausias išbandymas eurui.
- Pradėjus kurti pinigų sąjungą, skeptikų netrūko. Nuo tada euras išgyveno 11 sėkmingų metų. Vis dėlto dabartinė krizė parodė, kad visi keliaujame nepažįstama žeme. Tarkim, centriniai bankai turėjo imtis priemonių, kurios vos prieš dvejus metus atrodė neįmanomos. Tas pats išbandymas teko visiems rinkos žaidėjams ir valiutoms po „Lehman Brothers“ bankroto. Tai, beje, įvyko kitapus Atlanto ir kaip cunamio banga atsirito į Europą.
- Graikai jau dabar moka 4 proc. didesnes palūkanas už savo obligacijas nei, tarkim, Vokietija. Ar tai tiesiog bausmė už seną melą, buhalterijos triukus ir nesėkmes?
- Kalbant apie šalių finansus, išties matome per ligšiolinę euro istoriją neregėtus skirtumus. Graikijos atvejis turi tris matmenis. Pirmasis – prasta statistika...
- ... kuria, panašu, Atėnai ne vienerius metus sistemiškai manipuliavo.
- Buvo neįmanoma gauti patikimų Graikijos skaičių. Tai susiję ir su vidinėmis Graikijos struktūromis.
- Tačiau jos nepaaiškina pastarojo šoko finansų rinkose.
- O tai jau susiję su antrąja problema. Praktiškai pernakt paaiškėjo, kad Graikijos biudžeto deficitas yra ne vienaženklis, o dviženklis ir jis siekia beveik 13 proc. BVP. Tai irgi susiję su tuo, kad praeityje niekas rimtai neprižiūrėjo biudžeto vykdymo – nei Graikijos, nei išorinės institucijos.
- O koks trečiasis matmuo?
- Graikija prarado gebėjimą konkuruoti kainomis. Jos darbo jėga neįtikėtinai pabrango. Atėnų vyriausybė tą pripažįsta. Tai dar viena problema, į kurią ji privalės atsižvelgti.
- Tačiau visa tai buvo žinoma jau daugelį metų. Ar Graikija sukčiavo nuo pat pradžių, ar Briuselis paprasčiausiai nenorėjo gilintis į smulkmenas?
- Buvo vykdomos korekcijos po fakto. Tačiau jūs teisus, ekonomika nepraranda konkurencingumo per vieną dieną. Graikija ilgai dangstė problemas nepaprastai dosnia biudžeto politika. Pavyzdžiui, vartojimas šioje šalyje buvo stimuliuojamas didinant algas valstybiniame sektoriuje. Europos centrinis bankas tai kritikavo jau prieš keletą metų.
- Ar, turint galvoje tiek daug nesėkmių, nenorėtumėte, kad Europos centrinis bankas turėtų galią taikyti sankcijas?
- Pirmiausia pageidaučiau geresnės priežiūros. Būtent čia gali pasitarnauti „Eurostat“ ir ypač Europos Komisija. Visi privalome pasimokyti iš praeities klaidų. Graikija gyveno ne pagal savo kišenę. Dabar tą reikia ištaisyti. Apskritai įgyvendinant stabilumo paktą reikėtų stipresnių automatinių mechanizmų.
- O jei Graikijai paprasčiausiai nepavyks išsikapstyti?
- Šalis neturi kito pasirinkimo. Ji privalo atgauti rinkų pasitikėjimą. Panašioje padėtyje buvo atsidūrusi ir Airija, kuri susigrąžino dalį pasitikėjimo.
- Kadenciją baigęs ES ekonomikos ir pinigų reikalų komisaras Joaquinas Almunia Europos Parlamentui sakė, kad ES šalys turės padėti Graikijai, jei Atėnai sutiks griežtai taupyti. Ką jūs apie tai manote?
- Įvesti tvarką - Graikijos vyriausybės atsakomybė.
- Kalbama apie dvišalę pagalbą. Stiprios šalys, tokios kaip Vokietija, galėtų palankiomis sąlygomis skolintis kapitalo rinkose ir už mokestį perleisti šias lėšas Graikijai.
- Daugelis siūlomų idėjų atneštų priešingų rezultatų nei siekiama arba jas sunku suderinti su pinigų sąjungos principais.
- Kaip vertinate, pavyzdžiui, mintį visoms euro zonos šalims išleisti bendras obligacijas?
- Tai jau kažkada buvo aptarta. Tačiau tai visiškai neišspręstų struktūrinių Graikijos ir panašių šalių problemų. Be to, tokiu atveju kai kurios euro zonos valstybės prisiimtų atsakomybę už kitų šalių skolas. Palūkanos išaugtų net toms valstybėms, kurios efektyviai tvarko savo ekonomikas, o kitoms nukristų.
- Kitaip tariant, nereikėtų pulti į neribotą solidarumą?
- Tai visiškai atitinka pinigų sąjungos principus ir sutartis. Negalime klaidingai interpretuoti solidarumo. Solidarumas – ne vienpusė gatvė.
- Kitas variantas – Tarptautinio valiutos fondo pagalba.
- Nemanau, kad tai tinkamas būdas grąžinti Graikiją į biudžeto kontrolės kelią. Kiekviena šalis privalo laikytis bendros valiutos taisyklių.
- Ar neturėtų būti įmanoma išmesti šalį, kuri visiškai nesilaiko taisyklių?
- Nemanau, kad tai reali galimybė. Iš pastarųjų savaičių įvykių aš darau kitokias išvadas – priimdami naujas nares į euro zoną, turime skirti daugiau dėmesio į konvergencijos datas ir ilgaamžiškumą.
- Taigi euro zona išaugo pernelyg greitai?
- Pradėjome su 11 šalių, o dabar turime jau 16. Euro zona niekada nebuvo užbaigtas procesas. Mūsų siekis yra – ir turėtų likti – bendra valiuta visose 27 ES valstybėse. Tačiau negalima leisti, kad euro zonos šalys nutoltų vienos nuo kitų.
- Didelės skolos slegia ir Portugaliją, Ispaniją, Airiją, Italiją. Ar tokios šalys galėtų bankrutuoti nesukeldamos pavojaus visos euro zonos egzistencijai?
- Dabar turime atsakyti ne į šį klausimą. Bet šiame kontekste norėčiau atkreipti dėmesį į vieną aspektą: Didžiosios Britanijos valstybės biudžeto deficitas tokio paties dydžio kaip ir Graikijos. JAV biudžeto deficitas taip pat viršija 10 proc. BVP. Sunkumų turi visos išsivysčiusios ekonomikos. Tiesą sakant, reikia tik stebėtis tuo, iš kur šiuo metu ateina daugiausia kritikos eurui.
- Įtariate, kad už puolimo stovi anglų ir amerikiečių žiniasklaida?
- Bet kuriuo atveju, dauguma jų pateikiamos medžiagos verčia įtarti, kad jie stengiasi nukreipti dėmesį nuo netvarkos jų pačių kieme.
- Netyli ir kritiška Europos žiniasklaida.
- Ir tai yra gerai. Man nesunku atremti kritiką, tačiau aš nemėgstu perlenkimų. Jie gali lengvai perkaisti.
- Bet, būdamas Europos centrinio banko vyriausiasis ekonomistas, turite numatyti Graikijos bankrotą kaip realią galimybę.
- Tokio scenarijaus nėra, bent jau mano stalčiuose. Bet stabilumo pakto reformos 2005-aisiais sušvelnino taisykles biudžetui. Anksčiau dažniau kalbėta apie euro zonos šalių grupinį spaudimą. Šiandien labiau linkstama minėti bendruomenės siūlomą paramą. Galbūt tai politiškai korektiškiau, tačiau ne taip efektyvu, kai reikia sutvarkyti valstybės finansus.
- 2008-aisiais regėjome, kaip palyginti nedidelio investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas gali visą pasaulį pastūmėti prarajos link. Dar vieno nacionalinio bankroto baimė turėtų būti visiškai suprantama.
- Aš suprantu šią baimę, bet jos nejaučiu. Nuo „Lehman“ žlugimo vyriausybės visame pasaulyje buvo spaudžiamos įsiskolinti, kad išbristų iš nuosmukio. Daugelis prarado saiko jausmą, nors pasekmės buvo akivaizdžios.
- Kokios?
- Kad finansų krizė išsiplės iki ekonomikos krizės, kuri supurtys visas valstybes ir jų biudžetus. Štai čia šiandien ir esame. Būtent todėl mes, Europos centrinis bankas, nuo 2008-ųjų pabaigos perspėjame nepridaryti pernelyg daug „gero“. Dabartinės skolos pasiekė tokį lygį, kokio neregėjome per visą istoriją.
- Jūsų manymu, vyriausybės negali atsispirti moralinei pagundai, kai turi nustatyti tokias mažas palūkanų normas savo skoloms. Šiai pagundai neatsispyrė ir Vokietija, nustačiusi 5,5 proc. deficitą 2010-ųjų biudžete.
- Kuo žemesnė palūkanų norma, tuo didesnis stimulas skolintis. Politikai galvoja apie trumpąjį laikotarpį. Tačiau vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu palūkanų norma vėl pakils – politikai neturėtų to pamiršti.
- Ne be nuodėmės ir valstybių centriniai bankai – jie į rinkas išleido milžiniškas pinigų sumas.
- Tai buvo sprendimai, kurių skubiai reikėjo.
- Kažkada Europos centrinis bankas taip pat turės atsisakyti savo nepaprastai palaidos monetarinės politikos.
- Ir tai įvyks pamažu. Kuo ilgiau veiks mūsų intervencinės priemonės, tuo pavojingesni bus šalutiniai efektai. Bet mes kovojame su sunkiausio nuosmukio per 80 metų padariniais. Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek daug vyriausybių nusileido milžiniškam spaudimui ir kai kuriais atvejais prisiėmė dideles skolas. Šventėme valstybės vaidmens ekonomikoje renesansą. Politikai didžiavosi galų gale galėdami ką nors išgelbėti. O kas po viso to išgelbės valstybę?
- Ar žinote atsakymą?
- Negalima leisti padėčiai taip pablogėti, kad tektų gelbėti valstybę.
- JAV federalinis rezervų bankas gelbėja iš visų jėgų. Jis paprasčiausiai spausdina pinigus ir superka iždo obligacijas.
- Mes negalime eiti šiuo keliu. Ir aš džiaugiuosi, kad mums neleidžiama taip daryti. Mūsų misija – kainų stabilumas.
- Jūs bandote išsisukti nuo pagrindinio klausimo – kas bus, jei Graikija neišsikapstys?
- Nemanau, kad tai pats svarbiausias klausimas, bet atsakysiu aiškiai: šalis privalo išsikapstyti ir išsikapstys.
- Kokį pavojų tokioje padėtyje atsidūrusiai valstybei kelia spekuliantai?
- Spekuliacija yra rinkos ekonomikos dalis, kurios nenorėčiau vaizduoti nei teigiamai, nei neigiamai. Vis dėlto, dabartinė padėtis neabejotinai skatina viską išpūsti. Todėl negaliu neigti, kad šiuo metu spekuliantai eskaluoja vykstančius procesus.
- Ekonomistai atrodo stebėtinai pasitikintys savimi, netgi krizės metu. Tik bėda, kad nė vienas iš jų jos nenumatė.
- Suprantu šiuos priekaištus. Tačiau mes, Europos centrinis bankas, seniai perspėjome apie galimus visų naujų finansų instrumentų padarinius. Dauguma jų atsirado JAV. Analizės ir nerimo netrūko, tačiau privalau atvirai pasakyti - europiečiai nesugebėjo ryžtingai dalyvauti ekonomikos debatuose. Tikiuosi, kad dabar galėsime parodyti, jog rinkoms – ir ypač finansų rinkoms – reikalingi elementarūs principai ir aiškios taisyklės.