Kitaip nei kitos didelės pinigų sąjungos (pavyzdžiui, Amerika), euras nėra ekonominė sąjunga ir dar mažiau politinė sąjunga. Pirmuosius 11 metų euras augo ir plėtė savo šalininkų ratą. Tačiau dabar jį ištiko prakeiksmas. Rinkos puola silpniausią narę Graikiją.
Optimistai girdi į pagalbą atplasnojant gerąsias fėjas. Vasario 11-osios suvažiavime ES valstybių lyderiai prižadėjo imtis „ryžtingų ir koordinuotų veiksmų“, kad išsaugotų eurą. Prancūzijos pareigūnai labai apsidžiaugė, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, stovėdama šalia jų prezidento Nicolas Sarkozy, po konferencijos pasakė, kad ES reikalinga Europos ekonominė vyriausybė - idėja, kuri dar visai neseniai Vokietijoje buvo tabu. Glaudi ekonominė koordinacija visada buvo Prancūzijos siekis, priminė N.Sarkozy padėjėjai.
Iš tikrųjų Europos lyderiai mažai kalbėjo apie pinigų siuntimą į pietus – daug daugiau kalbėta apie tai, kad Graikija turi susiveržti diržus ir kiekvieną mėnesį ES biurokratams ir Tarptautiniam valiutos fondui pateikti ataskaitą apie savo finansus.
Tai Angelos Merkel – kuri žino, kad jos rinkėjai prieštarauja Graikijos išpirkimui mokesčių mokėtojų pinigais – nuopelnas. Vis dėlto, ES entuziastų manymu, tokia Graikijos priežiūra bus beprecedentis įžygiavimas į ES narės fiskalinio suverenumo teritoriją. Kai kurie tvirtina, kad pagalba Graikijai sukurs ir antrą precedentą – pervedimus tarp biudžetų, kad būtų galima išsaugoti pinigų sąjungą. Trumpai tariant, krizė vėl paskatins šuolį glaudesnės Europos integracijos link.
Tačiau pesimistai įsitikinę, kad euro prakeiksmas niekur nedingo.
Didžiosios Britanijos laikraščiuose euroskeptikai prirašė daugybę nesąmonių apie neišvengiamą euro zonos iširimą (jie visada nepakankamai įvertindavo šį projektą palaikančią politinę valią). Amerikoje tokie išminčiai kaip ekonomikos Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas rašė, kad virš euro ir toliau kybo Europos elito „puikybės“ prakeiksmas. Mat jie sukūrė bendrą valiutą gerokai prieš tai, kai ES buvo pasirengusi žengti vienintelį žingsnį, kuris galėjo garantuoti efektyvų valiutos veikimą – sukurti daug glaudesnę politinę sąjungą, kurioje „Europos tautos imtų funkcionuoti panašiai kaip Amerikos valstijos“.
Iš tikrųjų Europa ne artėja, o tolsta nuo glaudesnės politinės sąjungos. Po Lisabonos sutarties ratifikavimo agonijos niekas nebenori kurti naujų ES institucijų. Tą pripažįsta ir P.Krugmanas, darydamas išvadą, kad ateityje laukia skausmingi metai.
Vis dėlto, ir optimistai, ir pesimistai daro tą pačią klaidą. Jų pasakojimai pernelyg tvarkingi. Euro brandinimo laikotarpiu, dešimtajame dešimtmetyje, visi žinojo, kad viskas kuriama nuo galo. Dėl to buvo kalta ne puikybė, kolektyvinė nesėkmė ar drąsos sukurti federalinę sąjungą trūkumas. Iš tikrųjų bendrosios valiutos įgimtas defektas buvo tai, kad projektą kūrusios šalys – ypač Vokietija ir Prancūzija – siekė visiškai skirtingų tikslų.
Vokietija manė, kad atsisako markės dėl politinės sąjungos ir Europos centrinio banko, turinčio būti panašaus į jos Bundesbanką – nuožmiai nepriklausomą sargą, kurio pagrindinė užduotis būtų kovoti su infliacija (tai šventa pareiga šalyje, kurioje hiperinfliacija prisidėjo prie nacių atėjimo į valdžią).
O tuometis Prancūzijos prezidentas François Mitterrand'as norėjo kitko. Jis jau 1990-aisiais kalbėjo apie Europos ekonominę vyriausybę - kažką panašaus į Prancūzijos ekonominę vyriausybę visos Europos mastu, sistemą, kurioje centrinio Europos banko technokratus galėtų atsverti išrinkti politikai, galintys nurodyti, kada ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą iškelti aukščiau kainų stabilumo ir subalansuotų biudžetų.
Prancūzų ir vokiečių eksportuotojai sutarė bent jau dėl vieno kuklesnio tikslo – bendros valiutos, kuri pašalintų valiutų kursų svyravimo riziką vidaus rinkoje ir užkirstų kelią konkurencinėms devalvacijoms. 1995-aisias burbėjimas dėl pernelyg išpūsto franko padėjo Jacques'ui Chiracui laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus. Jis iškart ėmė raginti pritaikyti ES šalims valiutos apribojimus, bijodamas, kad Italija neprisijungs prie euro zonos ir nuolat devalvuos lirą.
Prancūzija ir Vokietija ir iki šiol nesutaria. Aptakia ES lyderių suvažiavimo deklaracija iš esmės tikimasi priversti rinkas atsitraukti, konkrečiai nenurodant, kaip ES ketina padėti Graikijai.
“Nerealu kalbėti apie fiskalinės sąjungos kūrimą, kuris leis stumdyti pinigus po visą euro zoną ir sulyginti ekonomikos išsivystymo lygius”, - sako Briuselio ekonomikos instituto „Bruegel“ direktorius Jeanas Pisani Ferry. - Atvirai kalbant, jei A.Merkel ir N.Sarkozy gali abu ištarti žodžius „Europos ekonominė vyriausybė“, tai tik todėl, kad šie neteko savo reikšmės”.
Vokietijos aistra politinei sąjungai gerokai atvėso. Kai vokiečių politikai šiandien kalba apie euro zonos harmonizavimą, jie siekia išplėsti vokišką fiskalinę drausmę ir pritaikyti ją visiems. Prancūzai, kaip paprastai, nori daugiau intervencijų. Harmonizavimu jie vadina tokių ekonominių įrankių, kaip mažesni mokesčiai ar silpnesni darbo įstatymai, atsisakymą kitose ES valstybėse – kad jie nepakenktų intervencijos į Prancūzijos ekonomiką galimybei.
Kas toliau?
Tiesa, ES Graikijai pagrasino, kad įsikiš į jos finansų sitį, tačiau tai būtų tik vienkartinis atvejis. Net jei bus nuspręsta Graikiją išpirkti, tai taip pat bus “ad-hoc” projektas. Juk nė vienos turtingos šalies rinkėjai nesutiks, kad jų pinigais būtų išperkamos finansinių sunkumų ištiktos šalys.