T.H.Ilvesas, paklaustas rašytojo Mihhailo Vellerio apie Estijos ekonominio stebuklo priežastis, atsakė: „Kam tobulinti ekonomiką, jeigu paprasčiau ir pelningiau išgauti naftą,
dujas, auksą? „Olandiška liga“ vos nepakirto Olandijos ekonomikos
sveikatos! Kam dirbti, jeigu pinigai lenda iš žemės?“
„Pirmiausia, dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje mums
pavyko atlikti ekonomines reformas, - pažymėjo jis. - Mes
pakvietėme konsultuoti vokiečių specialistus, kurie sėkmingai
įgyvendino privatizavimą VDR (Vokietijos Demokratinėje
Respublikoje), jai įsiliejus į vieningąją Vokietiją. Pas mus
atsirado daug tokių „mini Gaidarų“ (Jegoras Gaidaras - buvęs
Rusijos premjeras ir ekonomikos reformų iniciatorius). Mes jais
pasitikėjome, tačiau taip pat tikrinome, ir šios reformos išlaikė
laiko išbandymą.“
„Antra, o tai labai svarbu, mūsų privatizavimas buvo visiškai
skaidrus. Viskas buvo matoma, viskas suprantama, niekas nebuvo
dalijama pagal pažintis. Sąžiningo žaidimo sąlygos. Kas sugebėjo
dirbti rinkos sąlygomis, tas turtėjo, - dėstė T.H.Ilvesas. -
Trečia, tai taip pat svarbu, pas mus nėra oligarchų. Nėra
žmonių, kurie būtų surinkę į savo rankas visą šalies turtą.
Pas mus žemas korupcijos lygis. Ir ketvirta, pas mus mažai vagia.
Pas mus - žemas korupcijos lygis.“
Estijos vadovas pabrėžė, jog „dabar pagrindinė rykštė -
bedarbystė. Darome viską, kad ją sumažintume. Valstybė netgi moka
minimalų atlyginimą darbuotojui, jeigu darbdavys sutinka duoti jam
darbo. Tai labiau toliaregiška, negu mokėti darbuotojui bedarbystės
pašalpą. Reikia, kad žmogus išlaikytų darbininko psichologiją.
Kad jaustųsi reikalingas, būtų gerbiamas visuomenėje. Kitaip jis
gali priprasti prie socialinio išlaikytinio gyvenimo. Žmonės
laikinai samdomi miškų sanitariniams kirtimams, įvairius atstatymo
darbus. Savivaldybės kuria naujas darbo vietas - pavyzdžiui, tokias
lyg ir viešojo transporto konduktorių, lyg iš socialinių
darbuotojų, padedančių keleiviams. Atlyginimas mažas, tačiau
žmonės nesijaučia išmesti iš gyvenimo. Valstybė jiems padeda
pergyventi sunkius laikus.“
T.H.Ilvesas pripažino, jog jo šalies sėkmei buvo labai svarbus
anksčiau priimtas sprendimas ekonomikos pakilimo laikotarpiu kaupti
finansinius rezervus.
„Gerai, kad mes visus tuos metus taupėme, stengėmės be reikalo
neišlaidauti. Ir turėjome iki 10 proc. BVP rezervą. Kalbant apie
bankus - dabartinėje Europos Sąjungoje (ES) viskas tarpusavyje
persipynę. Pavyzdžiui, stambiausių Estijos bankų tėviniai bankai
Švedijoje turėjo galimybę prireikus pasinaudoti Švedijos
vyriausybės parama, tačiau to beveik neprireikė. Stengiamės
išsaugoti darbo vietas, rūpintis ekonomikos apkrova“, - aiškino
jis.
„Jūs augote emigracijoje - Švedijoje, vėliau Jungtinėse
Valstijose. Grįžot žlugus sovietų valdžiai. Ar praėjus daugeliui
metų manote, kad sovietų režimas Estijoje atnešė ne vien bloga,
bet ir gera?“ - klausė M.Velleris.
„Jeigu neklystu, (Josifas) Brodskis yra sukūręs ese šia tema.
Jis sako“ „Taip, tačiau ne“, - atsakė T.H.Ilvesas.
M.Velleris priminė, kad sovietinėje Estijoje buvo stipresnė,
įdomesnė, turtingesnė literatūra, menas, muzika; buvo sukurta
mokslo bazė, Estijos mokslų akademija.
Prezidentas atsakė: „Taip, tačiau jie dirbo jausdami spaudimą.
Ko gera, totalitarinis režimas - pernelyg didelis mokestis už meną.
Na, o mokslas juk yra tarptautinis. Vienas iš stipriausių pasaulyje
psichologų ir atminties tyrinėtojų - estas Endelis Tulvingas iš
Toronto universiteto. Tuo tarpu vienas iš geriausių (Fiodoro)
Dostojevskio (literatūros) žinovų Vakarų šalyse buvo estas
Viktoras Terrasas iš Jeilio universiteto. Ko gera,
jis apie Dostojevskį rašė daug laisviau, negu tai galėjo dalyti
rusų mokslininkai sovietiniais laikais.“