Išsirinkti mėsos ne iš gabalų, gulinčių ant prekystalio, o tarp aptvare laikomų gyvulių - ne pati pigiausia išeitis. Toks sprendimas papildyti šeimos maisto atsargas šiais laikais tampa savitu pragyvenimo lygio ir net gyvenimo kokybės ženklu.
„Kai aš pats matau gyvulį ir žinau, kokiomis sąlygomis jis užaugintas, sumokėsiu už mėsą tiek, kiek manęs paprašys. Užtat paskui žinosiu, kad mano šeima valgo sveikai“, - sakė vienas anykštėnas, kiekvieną rudenį pripildantis šaldiklį šviežios mėsos.
Kartais ten gula avis, kartais - pusė bekono. Vieną rudenį buvo sutalpintas ir visas ūgtelėjęs veršis.
Mėsa iškart išdalijama paketais: čia - kepsniui, ten - šašlykams, iš kauliukų bus sriubos, o likusias atraižas bus galima sumalti virtinių įdarui.
Kruopščiai suskaičiavusi, kiek kainavo nusipirkti, sutvarkyti ir išsaugoti tą mėsą, šeima padarė išvadą: vos ketvirtadaliu brangiau, nei būtų pirkę tiek pat, tik nežinia kokios kokybės mėsos pigiausioje parduotuvėje.
Parduoda tik smaguriams
Atokiame nuo kelių ir miestelių, prie miško ir pelkių prisiglaudusiame Anykščių rajono Kaupiniškių kaime ūkininkų 47 metų Česlovo ir 40-metės jo žmonos Juditos Kontrimavičių šeima jau penkerius metus savo sodyboje nuolat laiko apie pusšimtį Romanovo veislės avių.
Aktyviai savo paslaugas siūlančių mėsos supirkėjų ir perpardavėjų šio vienkiemio gyventojai į kiemą neįsileidžia. Mat visą kasmetį avių prieauglį - kelias dešimtis ūgtelėjusių ėriukų - jie parduoda tik tiems pirkėjams, kurie atvažiuoja nusprendę patys suvalgyti šviežią avieną.
Klausimas, kaip atskiria, kam parduoti savo gyvulius, ūkininkams atrodo juokingas.
Mat supirkėjas sutiktų iškart paimti visą bandą, bet mokėtų tik 2,5-3,5 lito už gyvojo svorio kilogramą. O žmogus, atvažiavęs nusipirkti avienos, išsirinks tik labiausiai patikusį gyvulį ir sumokės iki 6 litų už tą patį gyvulio kilogramą.
Porcija - vienai šeimai
Kai Kontrimavičių šeima ruošėsi auginti avis, iškart apsisprendė - didelės bandos jiems nereikia.
Verčiau veis tiek, kiek gali išlaikyti šerdami tik natūraliu, savame ūkyje užauginamu pašaru ir sutalpinti tvarte.
Žinodami, kad avis pirks pavieniai mėsos mėgėjai, ūkininkai specialiai pasirinko tokią veislę, kuriai būdingas mažesnis gyvulio svoris, bet gardesnė mėsa.
Mat Romanovo veislės avys, paaugintos maždaug 10 mėnesių ir parduodamos, nebūna sunkesnės nei 30-35 kilogramų. Žinant, kad grynos mėsos iš tokio gyvulio liks apie 45 proc., tai - tiesiog optimalus pirkinys vienai šeimai.
Tradicinės senųjų veislių avys užauga sunkesnės, bet būna riebesnės. Jų mėsa turi ir specifinį avienai būdingą kvapą. Verdant Romanovo veislės avių mėsą, jo net jautriausia uoslė nejaučia.
Skerdimas - mokama paslauga
Ką gi daryti pirkėjui, kai jis jau sumokėjo pinigus už pasvertą avį? Juk tai - dar ne mėsa, kurios galėtum atsipjauti ir ruošti patiekalus.
Būna, kad pirkėjai išsiveža pirkinį ir patys jį kažkur išsidoroja. Kiti prašo, kad šeimininkas papjautų ir išdorotų. Kartais net nenori vežti namo kailio ir vidurių - viską, kas nereikalinga, palieka sodybos šunims.
Pirkėjo prašymu papjauti įsigytą avį, nudirti kailį ir išversti vidurius ūkininkas sutinka už papildomą 30 litų mokestį.
Tokiam darbui jam tenka sugaišti iki pusvalandžio - o laikas kaime veltui nešvaistomas.
Ima trūkti kaimiškų kiaulių
Avininkystės privalumus įvertinusi ūkininkų šeima nebelaiko kiaulių, nors anksčiau ir jas penėdavo bei parduodavo.
Ūkininkai suskaičiavo: kai tenka pirkti paršelį, jį penėti 7-8 mėnesius ir parduoti vos 4 kartus brangiau - toks uždarbis nelabai apsimoka.
Kaime užaugintos kiaulės gyvojo svorio kilogramas dabar daugiau kaip 6 litų nekainuoja.
Bet laiko joms auginti, pašarams ir ėdalui ruošti reikia keliskart daugiau nei avims.
Kaimiška kiauliena, kai gyvuliai šeriami tik natūraliais savame ūkyje išaugintais pašarais, rinkoje jau tampa retenybe.
Nusipirkti mėsos, išaugintos kiaulidėse, kur laikoma šimtai ar tūkstančiai greitai nupenimų kiaulių, yra pigiau.
Todėl tarp kaimiečių lyg šių dienų tautosaka sklando pasakojimai apie tai, kaip kiaulidžių darbuotojai, galintys tiesiog už savikainą įsigyti savo pačių užaugintos mėsos, patys važinėja po kaimus. Mat ieško „tikros kiaulės“, kad galėtų palepinti savo šeimą.
Vietoj mėsos siūlo taukus
„Lietuvos ryto“ korespondento bandymas Aukštaitijoje rasti ir nusipirkti kaime užaugintą bekoniuką baigėsi nesėkme.
Apie parduodamas kiaules skelbęsi kaimo žmonės siūlė tik peraugusias peniukšles, priauginusias „gal iki 150 kilogramų“ gyvojo svorio ir, žinoma, aptekusias lašiniais.
Bet tai - tik užuomina į kiaulės nutukimą.
Mat tuo metu, kai pirkėjas jau atvyksta į kiemą susiruošęs ją pirkti, paaiškėja, kad gyvulys iš tiesų sveria apie 180 kilogramų ir daugiau.
Ieškančiam kiaulienos, o ne lašinių kalno, iš tokio gyvulio maža naudos, bet kiaulė vis vien guldoma ant šono ir dorojama - vien dėl „tikros mėsos“.
Veršiai pasidarė auksiniai
Dar sunkiau rasti veršį ir ant šeimos Velykų vaišių stalo padėti keptą jo kumpį.
Ar verta pirkti apie 350 kilogramų sveriantį kaimišką jautuką ir tikėtis, kad jo kumpis skoniu prilygs veršienai?
Toks gyvulys dabar kainuos apie 1,3 tūkst. litų, dar apie 100 litų - papjovimas ir išmėsinėjimas, o išdorotą jo skerdeną, apie 180 kilogramų, tektų su kuo nors dalytis - šeimai jos per daug.
Iki 100 kilogramų sveriantis maždaug mėnesio veršelis būtų ideali išeitis.
Tačiau jis dabar irgi kainuoja maždaug tiek pat kiek ir jautis, tik mėsos iš jo - kone keturis kartus mažiau.
Mat kaimo žmonės puikiai moka skaičiuoti: už dirbtinį karvės sėklinimą sumokėję 45 litus vietoj 35, jie sulaukia mėsinio veršelio. Jį paauginę iki mėnesio, gali parduoti supirkėjui po 12-13 litų už gyvojo svorio kilogramą.
Šiuo metu tai pati geriausia kaina, kokią tik galima gauti kaime už gyvulį.
Tik jei pražiopsos momentą ir laiku neparduos veršelio, jis peraugs ir supirkėjui nebetiks. Tada teks jį šerti visus metus ir parduoti jautuką irgi už panašią kainą. Tokių žioplių nebepasitaiko.
Jei vis dėlto karvė atsivedė ne mėsinių, o pieninių galvijų veislės jautuką, dar būtų šansų tokį radus nusipirkti - jei tik patys šeimininkai jo nesuvalgys. Tačiau jei tai - telyčaitė, ji tikrai nebus skirta maistui.
Toks gyvulys bus paaugintas ir parduotas veislei kam nors iš kaimynų.
Kaimuose tokių galvijų, kurių reikia mažo ūkio privačiai bandai atnaujinti, jau ima trūkti, tad vietiniai iš anksto tariasi dėl gyvulio - jis gali būti parduotas dar net neatsivestas.
Siūlo išdorotą skerdeną
Keliuose Anykščių rajono kaimuose iki 9 tūkstančių kiaulių savo tvartuose auginanti bendrovė „Jara“ dalį kiaulienos parduoda tiesiai iš aptvaro arba iš savos skerdyklos. Kiekvieną mėnesį pavieniai pirkėjai taip nusiperka 10-15 kiaulių.
Retas iš jų linkęs už gyvojo svorio kilogramą mokėti po 5-5,5 lito ir vežtis gyvą gyvulį.
Dažniausiai į bendrovės skerdyklą skambinama prieš parą ir užsakoma paskersta bei išdorota kiaulė, kurios skerdienos kilogramas kainuoja po 8 litus.
„Mes suskaičiavome: pirkėjas sumoka tik už atvėsintą mėsą, dar dovanų gauna visus maistui tinkamus subproduktus, tad gyvulio skerdimas jam realiai kainuoja tik apie 10 litų“, - sakė bendrovės „Jara“ komercijos direktorius Vladas Gindrėnas.
Įmonė peni ir parduoda apie 100 kilogramų sveriančius bekonus. Pirkėjams rūpi ir labiau įmitusios kiaulės, bet tokių tvartuose reta - nebent būtų nuspręsta skersti nebetinkamą veislei paršavedę.
Gyvulių ir jų mėsos kainų palyginimas
* Kiauliena 6 Lt už gyvojo svorio kilogramą. Gyvulio svoris - 120 kg. Skerdienos išeiga - 70 proc. Skerdienos kiekis - 84 kg. Vidutinė skerdienos kaina - 8-9 Lt už kilogramą.
* Jautiena 3,5 Lt už gyvojo svorio kilogramą. Gyvulio svoris - 400 kg. Skerdienos išeiga - 55 proc. Skerdienos kiekis - 220 kg. Vidutinė skerdienos kaina - 6-7 Lt už kilogramą.
* Aviena 5,5 Lt už gyvojo svorio kilogramą. Gyvulio svoris - 35 kg. Skerdienos išeiga - 45 proc. Skerdienos kiekis - 16 kg. Vidutinė skerdienos kaina - 12 Lt už kilogramą.
* Veršiena 12 Lt už gyvojo svorio kilogramą. Gyvulio svoris - 95 kg. Skerdienos išeiga - 55 proc. Skerdienos kiekis - 52 kg. Vidutinė skerdienos kaina - 22 Lt už kilogramą.
Geras ūkininkas turi sveiko gyvulio pažymas
* Kaimo sodyboje išaugintų gyvulių pardavimo tvarką reglamentuoja veterinarijos reikalavimai bei visas pluoštas įstatymų.
* Pagrindinis reikalavimas - gyvulio savininkas turi garantuoti, kad jo parduodamas mėsai gyvulys yra sveikas: ne iš sergančios bandos, tinkamai suženklintas, jam nėra taikomi kokie nors apribojimai dėl užkrečiamų ligų.
* Jei gyvulys sirgo ir buvo gydytas, prieš skerdžiant gydymas turi būti baigtas ir dar praėjęs atitinkamas terminas, kol iš jo organizmo pasišalins vaistai.
* Veterinarijos kontrolę atliekantys pareigūnai įspėja, kad perkant gyvulį iš tvarto, kuriame nėra nuolatinės veterinarinės kontrolės, gali iškilti pavojų sveikatai.
* Mat gyvulys galėjo sirgti įvairiomis ligomis ar turėti traumų, kurių išoriniai požymiai nepastebimi, jis gali būti gydytas ar tebegydomas. Taip pat tokie gyvuliai gali būti netinkamai šerti.
* Todėl pirkėjams, kurie rūpinasi maisto kokybe, patartina mėsą pirkti tik iš tų ūkininkų, kurie turi paskersto gyvulio veterinarinės apžiūros ir kiaulienos tyrimo dėl trichineliozės pažymas.