Prieš keletą dienų pervažiavau beveik pusę Graikijos. Plantacijose daug nenurinktų apelsinų plantacijų, nes jau kelias savaites tai šen, tai ten streikuoja ūkininkai. Dar liūdniau buvo matyti gražius kaimus, siaubiamus čia apsigyvenusių pakistaniečių ir albanų. Skaudu buvo vaikščioti streikuotojų apniokotomis Atėnų senamiesčio gatvėmis ir matyti būrius nusivylusių turistų, slankiojančių aplink uždarytą Akropolį.
Nuolaidų reklama parduotuvių vitrinose, matyt, sulauks ir kitų metų.
„Atėnai badauja“, – ši frazė sklando šalies kaimų bei salų gyventojų lūpose ir leidžia suprasti, kad šiais metais vasaros sezonui iš didmiesčių suplūs nemažai darbo ieškančių žmonių.
Prognozuojama, kad šiemet be darbo gali likti milijonas graikų. Nemažai žmonių, nebesugebančių rasti darbo sostinėje, grįžta į savo gimtuosius miestelius ir kaimus. Studentai dirba mažai apmokamus darbus. Kiti gyvena iš santaupų, sukauptų per praėjusį turistinį sezoną kurioje nors saloje ar padėdami giminaičiams jų ūkiuose.
Daugybė graikų šiuo metu priversti gyventi išlaikomi tėvų, esamų ar buvusių vyrų bei giminaičių. Sunkūs laikai dar labiau suvienijo šeimas, kurios visada čia buvo laikomos didžiausia nacionaline vertybe.
Tačiau akį džiugina tradiciškai pilnos kavinės žmonių, dainų ir juoko kupinos vietinių televizijų programos. Tolimiausiuose istorinę reikšmę turinčiuose šalies kampeliuose, nepaprastai vaizdingose apylinkėse remontuojamos pilys, statomi viešbučiai, atidaromos naujos tavernos, kuriose iškart ima rinktis didžiulės netoliese gyvenančios bei iš tolėliau suvažiuojančios graikų šeimos.
Todėl saulėtose Atėnų gatvėse stebint eismo spūstyse įstrigusius vairuotojus, bandant susistabdyti vieną iš įprastai zujančių tūkstančių geltonųjų taksi, geriant puikią kavą žmonių pilnoje lauko kavinėje, apsiperkant žiemą-vasarą neištuštėjančioje Ermu gatvėje, pamatyti juodų ekonominės krizės šešėlių nebūtų lengva.
Miesto gyvenimas verda, orai kone vasariškai puikūs, žmonės šypsosi, ir sunku įžvelgti pesimizmo pėdsakus jų veiduose. Greičiau pamatysi ironišką šypsenėlę.
Todėl kai pasiteirauju greta sėdinčių kelių studentų jų nuomonės apie krizę sulaukiu tik pašaipaus atsakymo: „Jokios krizės Graikijoje nėra“. Kaip visada. Graikai išlieka pozityvūs. Visi tik linki vieni kitiems kantrybės, sutikdami, kad „dabar sunku“, bet reikia turėti vilties ir tikėti ateitimi.
Tiesa, ironizuoti ir apsimetinėti, kad jokios krizės nėra – vis sunkiau.
Nerūpestingas gyvenimo būdas graikams iki šiol daugmaž buvo garantuotas dėl klestinčio šešėlinio verslo ir „juodų pinigų“.
Graikai įpratę mokėti mažiau ir nereikalauti pirkimo čekio. Jiems įprasta dirbti be sveikatos draudimo, bet į rankas gauti didesnį atlyginimą. Per brangu nuomotis butą su kontraktu? Galima išsinuomoti pigiau, tik be sutarties. Kur kas geriau duoti gydytojui pinigų į ranką, negu mokėti už paslaugą ligoninės kasoje.
Šitaip graikai gyvena jau labai seniai, nes pasitikėti valstybe jie nėra linkę. Bet užsieniečiams investuoti į tokią ekonomiką neprotinga. Jie to beveik ir nedaro.
Patys graikai gyvena savo susikurtame, pakankamai izoliuotame pasaulėlyje, tikėdami, kad toks gyvenimo būdas ir jo kokybė yra jų nusipelnyta teisė. Likusi Europa tiesiog privalo su tuo susitaikyti, o reikalui esant, ir paremti.
Štai ir dabar beveik pusė graikų mano, kad taupymo planas nebus veiksmingas. Jie nesijaučia nusipelnę padidintų mokesčių, pensinio amžiaus prailginimo, prarastos galimybės gauti didesnį atlyginimą. Streikuotojai reikalauja, kad valdžia sugalvotų, iš kur gauti pinigų ir nebeimtų jų iš tų, kurie vis dėlto moka mokesčius.
Tačiau socialistų vyriausybė jau neplanuoja lįsti į dar didesnes skolas. Premjeras George‘as Papandreou paramos ar pašalpos iš ES nesitiki. Ir nors patys graikai sutinka, kad jie gyvena ne pagal savo išgales, bet vis tiek jaučiasi nuskriausti.
Kita vertus, Graikijoje daugybė turtingų žmonių, kurie ir nuo šios krizės tikrai nenukentės. Bent jau tuo yra įsitikinęs Pavlas Vasilakis, vienas iš projektų vadybininkų, atsakingas už jau penkto penkių žvaigždučių viešbučio atidarymą. Graikijoje visada bus klientų, dosniai mokančių už aukšto lygio aptarnavimą bei privatumą. Lietuviai tuo kol kas, anot jo, nesinaudoja.
Graikijoje visi įsitikinę, kad tie verslininkai, kurie ir iki šiol mokėjo mokesčius, dabar turės mokėti dar daugiau, o tie, kurie klestėjo iš „juodų pinigų“, dabar tik dar lengviau tai darys, nes sumažintus atlyginimus gaunantys valstybės tarnautojai nebeturės kito pasirinkimo, tik imti kyšius ir apsimesti, jog nemato slepiamų mokesčių.
Graikų išmintis teigia: seną šunį sunku išmokyti naujų triukų.
Nors P.Vasilakis sako, kad valstybė į istorinių pilių restauravimą ir jų pavertimą turistinėmis atrakcijomis, investuoja mažai, tuo tikėti sunku, nes štai jau tris savaites politikai ir šiaip įtakingi verslininkai šiame Kinsternos SPA viešbutyje lankosi nemokamai. Ar tik nebus tai padėka už „mažas investicijas“?
Vaikštant po senovinę Monemvasios tvirtovę taip pat sunku įsivaizduoti, kad šalyje siaučia ekonominė krizė. Kelionė iš Atėnų iki šios nuošalios vietovės prie Viduržemio jūros užtrunka beveik penkias valandas. Akivaizdu, kad čia sparčiai ruošiamasi ateinančiam sezonui: statomos naujos tavernos ir restoranai, įrenginėjami kiti viešbučiai, ruošiama aikštelė sraigtasparniams, pilies apylinkėse pilna naujų vilų su užrašais apie butų ir komercinių patalpų nuomą.
Vos prieš dvejus metus atidaryto „Xenono Iresioni“ viešbučio savininkas Periklis Poulousas skundžiasi, kad šiemet savaitgaliais pailsėti nuo didmiesčių mėgstančių graikų slidinėjimo kurortas sulaukė mažai. Ir kalta buvo besniegė žiema, o ne krizė.
Ikikrizinis 2008-2009-ųjų slidinėjimo sezonas Arachovoje apskritai buvo pelningiausias per penkerius pastaruosius metus.
Ir vėl daug pasakanti detalė - dauguma Arachovos viešbučių, tavernų, restoranų šiame prabangiame kurorte neduoda lankytojams nei pirkimo čekių, nei sąskaitų.
Tas pats ir Viduržemio jūros perle Santorinyje, kurį praėjusį sezoną aplankė daug mažiau amerikiečių nei įprastai. Jei viešbučio, restorano, baro sąskaitą gali apmokėti grynaisiais, tau iškart bus pasiūlyta nuolaida.
Didžioji dalis salose esančių verslo įmonių net nepripažįsta mokėjimo kortelių. Daugybė verslininkų vengia mokėti mokesčius.
Darbuotojai taip pat stengiasi per šešis – septynis sezono mėnesius kuo daugiau susitaupyti, todėl atlyginimus ima vokeliuose. Ir sunku patikėti, kad kas nors staiga Graikijoje pasikeis.
Todėl vargu, ar nauja mokesčių reforma ir pažadėtoji griežta ES kontrolė privers graikus mokėti visus mokesčius. Tačiau Graikijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vyriausybė ėmėsi mokesčių mokėjimo skatinimo, vadovaujantis naudos, o ne bizūno taktika. Pavyzdžiui, pirkėjui ir paslaugų vartotojui siūloma nemaža mokesčių kompensacija, jeigu jis metų pabaigoje pateiks visus pirkimo čekius.
„Reformos yra gyvybiškai būtinos“, - kartoja paklausti apie vyriausybės priemones ekonomikai stabilizuoti graikai. Tačiau ar jie pasiryžę keistis? Beveik drąsiai galima teigti – ne, graikai to nedarys.