Aukciono salėje susirinkę žmonės galėjo stebėti dramatišką reginį, prilygstantį bokso čempionų susidūrimui ar gladiatorių kovai Romos amfiteatre.
Aukciono salėje tvyranti atmosfera išties kažkuo primena gladiatorių areną. Artėjant varžytinėms paspartėja širdies plakimas, išdžiūva burna, kūnas įsitempia. Netgi jei perki tik rankinius laikrodžius, gali išgyventi tą jausmą, kurį pažįsta visi lošėjai – tą akimirką, kai prasideda veiksmas, kai žirgai pradeda šuoliuoti arba ruletė ima suktis, ir jų nebesustabdysi, nors dar nežinai, kuo viskas baigsis.
Aukcionai yra unikali pramogos ir aktyvaus žiūrovų dalyvavimo vienovė – gali atsipūsti ir iš šalies stebėti veiksmą arba prisijungti prie žaidimo.
Be to, žinios apie varžytinėse parduotus garsiausius meno kūrinius – lygiai kaip apie pramogas ar sportą – žaibo greičiu pasklinda po visą pasaulį.
Didieji aukcionai dažnai rengia prabangius filmų premjera primenančius pokylius, kurių svečius taip pat akina lauke susirinkusių paparacių blykstės. „Aukcionų pasaulis daug teatrališkesnis nei buvo anksčiau, - sako „Christie's“ pirmininkas lordas Linley, kaukštelėjęs plaktuku pardavus Giacometti skulptūrą. - Vien pokyliai su gėrimais yra tikri meno kūriniai“.
Geri aukcionų rengėjai nėra tiesiog pardavėjai. Jie yra artistai, turintys savo stilių ir būrį gerbėjų. Laikrodžių pasaulyje tarptautinės šlovės sulaukė „Christie's“ Ženevoje varžytojas Aurelis Bacsas, o Londono „Bonhams“ varžytinių šeimininkas Paulas Maudsley išleido savo vardo laikrodžių liniją.
BBC televizija ką tik transliavo dokumentinį filmą „Žmogus su auksiniu plaktuku“ - apie Simoną de Pury, jo vardu pavadinto aukciono vadovą, kartais vadinamą varžytinių Micku Jaggeriu. Jis mokėjo uždegti auditoriją.
Dešimtajame dešimtmetyje jis į Ženevą pasikvietė Jeffą Koonsą, kad parodytų kelias savo darbų nuotraukas. Tuomečiam J.Koonso kūriniai buvo pakankamai gašlūs, tad keli kolekcininkai išėjo nesulaukę vakaro pabaigos, o kitą dieną paskambino S.de Pury ir perdavė savo pasipiktinimą. Tačiau net ir reikšdami nepasitenkinimą, dalis jų pasakė turintys meno kūrinių ir norėtų, kad jis juos parduotų. Tai tik patvirtina taisyklę, kad seksas padeda parduoti bet ką.
Dabartinė spindinti aukcionų verslo era prasidėjo 1958 metais, kai „Sotheby's“ buvo pavesta parduoti septynis gerus impresionistų paveikslus iš Goldschmidto kolekcijos. Dalyviai privalėjo ryšėti juodus kaklaraiščius.
Kai aštuntajame dešimtmetyje „Sotheby's“ pradėjo dirbti dabartinis aukciono bosas Henry Wyndlhamas, aukcionai vis dar buvo veikiau didmeninės prekybos vieta nei vienetinių vertybių parduotuvės. H.Wyndhamas prisimena savo pirmąsias varžytines 1977 metais. Varžytis dėl piešinių rinkinio atėjo tik du žmonės: „Reikėjo pasikviesti durininkus, kad padidintume minią iki penkių“.
Tačiau netrukus aukcionų sales pripildė šiuolaikinis menas. Šios trofėjų eros, pasižymėjusios trofėjiniu menu, trofėjinėmis žmonomis ir paklausa bet kokiems trofėjams, kulminaciją pažymėjo 2008-ųjų Damieno Hirsto darbų pardavimas iškart po „Lehman Brothers“ banko žlugimo. Kad aukcionai iškilo į aukščiausią prekybos prabangos objektais lygą, liudija ir Maskvos prabangos prekių grupė „Mercury Group“, įsigijusi kontrolinį S.de Pury namų akcijų paketą.
Tiesa, nuo tada šis pasaulis ėmė riedėti nuokalnėn. 2009 metų vasarį „Sotheby's“ surengė tik 29 šiuolaikinių impresionistų darbų varžytines, iš kurių 22-ose surinkta tik šiek tiek daugiau nei 32 mln. svarų. Metai prieš tai parduoti darbai atnešė 116 mln. svarų.
Vis dėlto yra ženklų, kad aukcionų rinka atsigauna. Praėjusių metų gale „Christie's“ pardavė Rembrandto drobę už rekordinę, daugiau kaip 20 mln. svarų, kainą, o už Rafaelio piešinį kolekcininkai nepagailėjo beveik 30 mln. svarų.
Tai didžiausia suma, kada nors sumokėta už dailės kūrinį ant popieriaus. Į aukcionus veržiasi ne tik investuotojai. Kovo mėnesį „Sotheby's“ paskelbė pelningiausio savo ketvirčio ataskaitą per 18 mėnesių. Aukciono akcijų kaina šoktelėjo daugiau nei tikėtasi.
Kodėl, nepaisant krizės, spektaklis tęsiasi? Šiandieninėje neopuritoniškumo atmosferoje, kurioje žmonės skatinami nešvaistyti pinigų, net jei jų turi, tik visiškai nejautrus kvailys paklos milijonus už naują lėktuvą ar prabangią vilą. Tačiau meno kūrinio įsigijimas pirkėją apgaubia kultūros ir intelekto aureole. Taip daug lengviau susikurti žinovo, o ne mados aukos įvaizdį.
Ir patys aukcionai gudriai pasirūpino ir sukūrė patogios prabangos aplinką pirkėjams, kurie dar prieš dešimtmetį būtų vengę varžytinių salių. Atmosfera primena kokteilių vakarėlio ir prabangios parduotuvės mišinį.
Kaip aiškina lordas Linley, „teatras prasideda tada, kai įeini, būni pasveikintas, pasodintas ir gauni lentelę. Kai į tribūną žengia didis aukciono vedėjas, visa salė nuščiūva – kaip per operos premjerą – ir valandą ar dvi jis turi suteikti pramogą ir priversti abejojančius pirkėjus didinti sumas“.
Lygiai kaip didieji mados namai geriems klientams teikia privataus apsipirkimo paslaugas, aukcionai deda daug pastangų, kad pamalonintų ypatingus pirkėjus. Lordas Linley valdybos posėdžių salėje rengia intymius priešpiečius kolekcininkams ir ekspertams, o kartais klientui leidžia pasiskolinti kūrinį ir patikrinti, ar jis tiks numatytoje vietoje.
Tačiau po rafinuotu ir gražbyliaujančiu paviršiumi teka karšta konkurencijos srovė. „Vienintelis būdas išsiaiškinti, kiek išties vertas kūrinys, yra surinkti salėje daug žmonių ir leisti jiems peštis“, - sako lordas Linley.