Daugiau nei prieš penkerius metus įsigijęs sklypą Kleboniškio gyvenvietėje muzikos grupės „16 Hz“ vokalistas už arą mokėjo 25 tūkst litų. O per nekilnojamojo turto pardavimo piką žemės aro kaina Kleboniškyje siekė net 50 tūkst. litų.
Nelaimė pakoreguos kainas
Kauniečiai veržėsi prie vandens, jų neatvėsino šešiaženklės paskolos ir palūkanos, kurias reikės mokėti dar kelias dešimtis metų.
Dabar prognozuojama, kad potvynis gerokai pakoreguos žemės kainas šiose apylinkėse.
Kleboniškyje, Aleksote, kitose mažiau nuo vandens apsaugotose vietovėse prekyba nekilnojamuoju turtu, anot ekspertų, visai apmirs.
Ypač pavojingose vietose žemės aro kaina gali nukristi iki 10-12 tūkst. litų. Tačiau abejojama, ar kas nors šią žemę pirks.
Iš namų - tik laikinai
„Potvynis neprivers mūsų iš čia išsikelti. Statydami būstą į jį įdėjome labai daug meilės ir šilumos, kad dabar ramia širdimi jį paliktume“, - „Lietuvos rytui“ pasakojo kambariuose iki kelių vandenyje braidę 35 metų P.Jucevičius ir jo žmona Dalia Jucevičienė.
Įsikurti Kleboniškyje nutarusių sutuoktinių neišgąsdino šios gyvenvietės senbuvių pasakojimai, jog dar 1947 metais Neries vandenys išsiliejo kelis šimtus metrų.
Leidimus statyti namus išdavę savivaldybės atstovai tikino, jog nėra pavojaus, kad sklypas bus užlietas - jo aukštingumas ir kiti kriterijai atitinka nustatytus reikalavimus.
Dainininkas pats kartu su statybininkais tinkavo, mūrijo, dažė sienas, taisė broką, sumeistravo sekciją, lovas vaikams.
Sklypui pinigų pakako, o būstui ir ūkiniam pastatui muzikanto šeimyna paėmė 380 tūkst. litų paskolą 35 metams.
2007 metais baigę įsirengti dviejų aukštų namą, Jucevičiai ruošėsi apdrausti jame esantį kilnojamąjį turtą, mat imant kreditą iš banko buvo apdraustos tik statinių konstrukcijos.
Patyrė didelių nuostolių
Prieš savaitę praūžęs potvynis šeimininkus pralenkė - vanduo užplūdo visą pirmąjį būsto aukštą ir privertė Petrą, jo žmoną ir du mažamečius vaikus gelbėtis ugniagesių atplukdytomis valtimis.
Kylant vandens lygiui, sutuoktiniai nespėjo pasikviesti į pagalbą draugų ir artimųjų. Kūdikio besilaukianti D.Jucevičienė padėjo vyrui sunešti į antrąjį namo aukštą sunkius daiktus.
Buvo nepataisomai sugadinta keturiuose kambariuose ir virtuvėje esanti buitinė technika, baldai, muzikos įranga, durys.
„Sienų ir grindų remontą draudimo kompanija kompensuos, bet visus daiktus teks pirkti už savo pinigus. Nebus atlyginta ir už tvorą - atseit ji nepriklauso namo konstrukcijoms.
Mūsų patirta žala - keliasdešimt tūkstančių litų, neskaičiuojant nuo potvynio nukentėjusio ir jau neremontuotino 2007 metų „Ford“, - nelinksmai skaičiavo nuostolius P.Jucevičius.
Pigs ar nepigs
Kas norės pirkti ir keltis į namą, kuris kartą jau nukentėjo nuo potvynio arba bet kurį aikštingesnį pavasarį gali vėl pajusti griaunančią vandens galią?
Nebent tas, kuris susigundys ženklia nuolaida.
„O jūs pirktumėte namą, kuris nukentėjo ar bet kada gali nukentėti nuo potvynio?“ - retoriškai, vis išsisukinėdamas nuo tiesaus atsakymo paklausė Kauno bendrovės „Latmas“ direktorius Vigintas Leonavičius.
Jeigu bus pritaikyta didelė nuolaida, kodėl gi ne?
„Iš tiesų šitas potvynis turės įtakos nekilnojamojo turto kainoms. Bet dėl sklypų dar diskutuočiau. Po potvynio pasimokę pardavėjai atveš grunto ir pakels sklypą. O pirkėjai jau žinos, kad čia, pavyzdžiui, būsimam namui reikės kaltinių pamatų.
Tai sklypo kainos neturėtų sumažinti“, - apie Kleboniškį kalbėjo V.Leonavičius.
Kuria gelbėjimosi planus
* Per potvynį Kauno Kleboniškio gyvenvietėje užlieta 20 sklypų, dar kelis šimtus valdų suniokojo vanduo. Jų gyventojai karštligiškai svarsto, kaip ateityje apsisaugoti nuo piktų upės išdaigų.
* Kleboniškio gyventojai planuoja į savo sklypus atsivežti po kelias tonas smėlio maišų, kuriuos, iškilus potvynio grėsmei, dėtų prie pastatų.
* Siekdamas nuo ištvinusios Neries apsaugoti kiemą, automobilius, palengvinti patekimą į pastato vidų potvynio metu, Marius Briūderis iš Salupių kaimo (Jonavos r.) ketina pakelti savo sklypą nuo 50 centimetrų iki metro.
* Nukentėjusieji taip pat ketina apdrausti nuo stichinių nelaimių namuose esantį kilnojamąjį turtą.
Nuostoliai - milžiniški
* Du didieji šalies draudikai iš anksto paskelbė, kad rezervuoja po 750 tūkst. litų - iš viso 1,5 milijono potvynių padarytai žalai atlyginti. Tačiau aiškėja, kad jų prognozės buvo pernelyg kuklios.
* „Vien per keturias praėjusios savaitės dienas sulaukėme prašymų atlyginti 1,5 mln. litų žalą. O tai - tik pradžia. Net visko matę žalų ekspertai pašiurpdavo, išvydę potvynio nuniokotus namus. Lietuvos gyventojai į stichiją žiūri atsainiai. Sausį, kai sinoptikai prognozavo, kad bus dideli potvyniai, skatinome gyventojus apsidrausti. Tačiau susidomėjimas buvo nedidelis. Dabar telefonai netyla“, - tikino „Lietuvos draudimo“ atstovė Ernesta Dapkienė.
* Pasak jos, daugelį nuo potvynio nukentėjusių gyventojų savotiškai išgelbėjo bankai. Jeigu būstas buvo pirktas ar statytas už paskolą, jį buvo privaloma apdrausti. Tačiau turtą - baldus, buitinę techniką - apdraudė retas kuris.
Pamaryje stichija nelabai gąsdina
* Šimtai pamario šeimų, potvynius matantys kasmet, galėtų pamokyti tuos, kurie su stichija susidūrė pirmą kartą.
* Nors pamaryje potvyniai užlieja didžiausias teritorijas šalyje - šiemet apie 38 tūkst. hektarų, o vandens apsuptyje atsiduria apie šimtas sodybų, tik labai retoje vanduo per slenkstį ritasi į namus.
* Namai teritorijoje, kuri yra žemiau jūros lygio, pastatyti ant specialiai supiltų ir sutvirtintų kalvelių. Pastatų pamatai - itin tvirti, todėl čia nekyla jokios grėsmės namams. Netgi keliai yra kilstelėti ant pylimų, o jų kelkraščiai pažymėti stulpeliais. Traktoriumi metro skersmens ratais be vargo pravažiuosi.
* Žmonės potvyniams čia pasiruošę kur kas geriau nei Kauno, Panevėžio ar kitų didmiesčių gyventojai, kurie nesitikėjo stichijos.
* O ir nauda akivaizdi - tokių derlingų pievų gyvuliams ganytis kaip pamaryje turbūt nėra niekur daugiau Lietuvoje.
Yra idėjų, bet nėra galimybių
Arūnas Liola, Architektas:
„Lietuvoje statyti namų ant vandens negalime net jeigu labai to norėtume. Yra reikalavimas, kad pastatai būtų ne arčiau kaip 50 metrų nuo kranto. Bet koks objektas vandenyje laikomas laivu - tad ir vėl keliami atitinkami reikalavimai. O pasaulyje tokie statiniai populiarūs. Todėl nėra priežasčių, kodėl tokių projektų ir Lietuvoje negalėtų būti. Kita vertus, tose vietose, kur pastatai patenka į potvynio rizikos zoną, nekeliama jokių specialių reikalavimų. O būtent miesto planuotojai turėtų pasakyti: šiuos namus reikia statyti taip, kad nenukentėtų nuo stichijos.
Dabar tokių reikalavimų nėra. Arba gali statyti ką nori, arba statyti draudžiama.
Todėl net prie upių Lietuvoje niekas nestato namų ant polių arba paaukštintais pamatais. Žinoma, architektas gali pasiūlyti tokią idėją, bet žmonės konservatyvūs - jeigu įmanoma, jie nori gyventi įprastame name.
Turime pripažinti - kad ir kaip mėgstame vandenį, mes jo bijome. Olandai, skandinavai vandenį jau yra prisijaukinę, jie moka su juo elgtis. Tai - jų kultūros dalis.
Lietuviai gyvena ne su vandeniu, o tik prie vandens - laikosi tam tikro atstumo. Su malonumu pasiūlyčiau klientui namą, kurį per pavasario potvynį apsemia vanduo. Esame pabraižę kelis eskizus - įkvėpė pamaryje matyti vaizdai. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Tokio poreikio nėra.“