Trečiadienį savo kabinete paskutinius reikalus tvarkęs V.Vismantas
nebuvo itin kalbus ir nepanoro plačiau aiškinti, kas jį paskatino
trauktis iš LJL generalinio direktoriaus posto: „Viską geriau žino
susisiekimo viceministras ir LJL valdybos pirmininkas Arūnas Štaras.
Dirbau sąžiningai, jei reikės, vėliau galėsiu pasisakyti plačiau“.
V.Vismantas neslėpė, kad jį ir kitus laivybos specialistus gerokai
išvargino prieštaringos diskusijos dėl LJL ateities ir tendencingi
vertinimai nagrinėjant pablogėjusius įmonės ūkinės bei finansinės
veiklos rezultatus: „Polemika vyko tarsi šalia mūsų, susiklosčiusią
padėtį kas kaip norėjo, taip ir vertino, komentavo. Profesionalių
jūrininkų nuomonė apie įmonės padėtį, jos perspektyvas laivybos rinkoje
niekam nerūpi. Vadovams tokiomis aplinkybėmis dirbti nėra lengva“.
Pastaruosius dvejus metus vien tik nuostolius skaičiuojanti Lietuvos
jūrų laivininkystė dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pernai
ekonominės krizės salygomis dirbusios įmonės apyvarta smuktelėjo
trečdaliu - iki 59,2 mln. litų, o nuostoliai siekė 28,9 mln litų.
Didesnę pernykščių LJL pajamų dalį sudarė lėšos už parduotus laivus.
Užpernai įmonė iš pardavimų sugebėjo uždirbti 87,6 mln. litų, o pelnas
siekė apie 30 mln. litų. Sėkmingai pardavus pasenusius motorlaivius,
gauta 33,3 mln. litų. Tiesa, dėl laivų nusidėvėjimo patirta apie 28
mln. litų nuostolių. Laivų eksploatavimo ir remonto išlaidoms teko
skirti apie 48 mln. litų, darbuotojų atlyginimams - 31,2 mln. litų.
„Sausos ataskaitos atspindi ne viską. Motorlaiviai, kuriais plukdomi
kroviniai, kaip ir bet kokios kitos transporto priemonės, genda,
nusidėvi, kasmet mažėjau jų komercinė vertė. Jeigu norime išsilaikyti
rinkoje, laivyną reikia nuolat atnaujinti, remontuoti. Viską sudėjus,
kai kam plaukai šiaušiasi, tačiau atnaujinus laivyną galima padengti
visas išlaidas ir uždirbti dar daugiau“, - tvirtino V.Vismantas.
Susisiekimo ministras E.Masiulis, kurio tėvas klaipėdietis yra
profesionalus jūrininkas, dabartinę LJL veiklą vertina skeptiškai. Jo
nuomone, įmonę, kurioje šiuo metu dirba 454 darbuotojų, vertėtų kuo
greičiau privatizuoti. Kol kas sprendimas dėl laivininkystės pardavimo
įšaldytas - galvojama, kad paskelbus konsursą gali neatsirasti pirkėjų
arba kainos, siūlomos už nuostolingai dirbančią įmonę, bus labai menkos.
Valdžios užmojams Lietuvos jūrų laivininkystę papjauti kaip vištą,
nustojusią dėti kiaušinius, įnirtingai priešinasi Jūrininkų sąjunga, kai
kurie pilietiškai nusiteikę klaipėdiečiai. Aktyvistai įrodinėja, jog
pardavus su nacionaline vėliava plaukiojantį nedidelį laivyną, Lietuva
savo noru ir visiems laikams išsižadės garbingo jūrų valstybės statuso,
sunaikins jūrininkų darbo vietas.
LJL valdybos pirmininkas A.Štaras galimybę privatizuoti LJL vertina
aptakiai: „Norime pasakyti, kad esame jūrų valstybė, rūpinsimės
laivininkyste, tačiau tai priklauso nuo konkurencijos ir sugebėjimo ją
valdyti. Būtų puiku, jei koks nors vietinis investuotojas norėtų
atgaivinti šią įmonę, ir laivai plaukiotų su mūsų Lietuvos vėliava.
Kita vertus, tuos laivus gal įmanoma prisivilioti ir kitokiais būdais -
sudarant jiems lengvatines salygas registruotis Lietuvoje“.
Paskutinę darbo Lietuvos jūrų laivininkystėje dieną V.Vismantas nebuvo
nusiteikęs išdėstyti savo požiūrio dėl sumanymų privatizuoti įmonę. „Ne
visi supranta jūros verslo ir jūrininkų darbo subtilubes. Baimės akys
plačios. Kai ištekliai senka, prislėgia nežinomybė, nebežinai, ką
daryti, tada galima griebtis bet ko - sudeginamos net paskutinės
tvoros“, - mįslingas užuominas laidė iš posto pasitraukiantis vadovas.
Šiuo metu Susisiekimo ministerija valdo 56,66 proc. LJL akcijų, o dar
8,3 proc. perleista Valstybės turto fondui. Įmonę, kuriai priklauso 11
motorlaivių, dar slegia laivyno atnaujinimo programai iš bankų paimta
30,2 mln. JAV dolerių paskola.
LJL į privatizavimo mėsmalę buvo įsukta ir 2002-2003 metais - tada 66
proc. valstybės akcijų norėta parduoti už 20-33 mln. litų. Tarp
potencialių įmonės pirkėjų buvo ir V.Vismanto vadovaujamas konsorciumas,
kurį sudarė bendrovės „Sanitex“ ir „Prime Investmenta“. Didžiausią,
galbūt ir ne visiškai realią kainą (33 mln. litų) už nacionalinį laivyną
siūlė Danijoje vieno ruso įregistruota kompanija „Trident Marine“.
Vyriausybei nutraukus privatizavimo konkursą, Lietuvos jūrų
laivininkystei pranašautas greitas galas, bet ji staiga tarsi
stebuklingas paukštis pakilo iš pelenų - sėkmingai išsikapanojo iš
skolų, kurios tuo metu buvo netgi gerokai didesnės nei dabar. Po to,
nuolat atnaujindama senstantį laivyną, ši valstybės valdoma įmonė iki
pat ekonominės krizės pradžios dirbo be ypatingų nuostolių.
V.Vismantas neatskleidė, ar vėl dalyvaus konkurse, jei Lietuvos jūrų
laivininkystė vis dėlto bus įtraukta į privatizuojamų valstybės įmonių
sąrašą. „Dabar man galvoje sukasi kitos mintis - noriu išvalyti
smegenis, atsikvėpti, viską ramiai apgalvoti“, - nuo tiesaus atsakymo
išsisuko savo noru atsistatydinęs įmonės vadovas.
Susisiekimo ministerijoje apsilankę Lietuvos jūrininkų ir piliečių
sąjungos aktyvistai įspėjo E.Masiulį ir kitus vadovus, kad rengs
protesto akcijas, jei bus bandoma privatizuoti LJL neatsižvelgiant į
visuomenės nuomonę.
„Pirmąjį mitingą Klaipėdoje planuojame surengti gegužės 1-ąją“, - sakė
vienas Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų Dionyzas Varkalis.