Šalia Vilniaus Vilnios upės paviršiuje antradienį vėlai vakare pastebėję naftos dėmes aplinkosaugininkai ir ugniagesiai greitai suprato, kad kaltininko reikia ieškoti apleistoje buvusios „Žalgirio“ gamyklos teritorijoje.
Jie neklydo – iš žemės, kurioje prirausta daugybė urvų, sunkėsi teršalai. Kokiais chemikalais permirkusi sovietmečiu buvusios milžiniškos įmonės teritorija, nustatys specialistai.
Bet kasdien čia metalo ieškantys ir taip pragyvenantys bedarbiai ir benamiai tvirtino iš čia nesitrauksiantys, nes žemės kasinėti jiems niekas neuždraus.
Iš gamyklos nesitrauks
„Kur parašyta, kad žemės negalima kasti kastuvu? Išrinkęs metalą aš juk duobes tvarkingai sulyginu“, – tvirtino žurnalistams kasdien „Žalgirio“ gamyklos teritorijoje besidarbuojantis Ivanas, pravarde Chirurgas.
Tokių kaip jis čia – trys dešimtys. O kartais metalo kasėjų būna dvigubai daugiau.
Nors tuo verčiasi daugiausia darbo ar namų neturintys vyrai, tarp ieškančių metalo galima pastebėti ir moterų. Nors Chirurgas sakė, kad teritoriją po kasinėjimų sutvarko, priraustų duobių ir urvų – pilna.
Metalo kasėjai darbuojasi kastuvais ir laužtuvais, o surastą metalą veža karučiais arba dėžėse į čia pat veikiančią supirktuvę.
Dažniausiai randa ketaus
„Tiek, kiek Naujojoje Vilnioje po žeme yra metalo, užteks visam mano amžiui“, – teigė patyręs kasėjas Stanislovas. Jis metalą šiame rajone kasa jau vienuolika metų.
Iš Mickūnų kasdien atvažiuojantis vyras metalo yra ieškojęs daugelyje šiame rajone sovietmečiu veikusių gamyklų teritorijų. Ir visur jo rasdavo.
Dabar „Žalgirio“ gamyklos teritorijoje dažniausiai pasitaiko ketaus, Stanislovas aptinka ir spalvotųjų metalų.
Kaip renkasi vietą kasti? Stanislovas, kaip ir kiti kasėjai, vadovaujasi nuojauta, nes metalo ieškikliai čia nenaudingi – jie cypia bet kur pakreipus. Metalo, šlako po žeme yra visur.
„Anksčiau aptikdavome didelių staklių detalių. Dabar jos jau išrinktos, tenkinamės menkesniais metalo gabalais“, – apie verslą pasakojo Stanislovas.
Kasdien uždirba 100 litų
Kiek uždirba Naujosios Vilnios metalo kasėjai?
„Be šimto litų iš čia neišeinu“, – tikino Bomžo pravarde draugų šaukiamas Artūras. Tai – jo kasdienis uždarbis.
Metalo kasėjai dirba be poilsio dienų. Tiktai lietus pristabdo jų verslą. Artūras gyrėsi, kad daugiausia per dieną yra uždirbęs 265 litus.
„Už šią dėžutę gausiu 11 litų, – rodė į dėžę su pririnktu metalu Artūras. – Tona metalo kainuoja apie 500 litų. Bet ją reikia surinkti“.
* * *
Atliekas versdavo prie pat Vilnios upės
Naujosios Vilnios senbuviai prisimena, kad ta vieta, kur dabar kasinėjamas metalas, sovietmečiu tekėjo Vilnia. Į ją ir pakrantę be gailesčio buvo verčiamos gamybos atliekos, brokas. Plečiant „Žalgirio“ teritoriją, buvo pakeista Vilnios vaga.
Taip metalą laidojo ir kitų šiame rajone įsikūrusių gamyklų darbininkai. Visoms didžiosioms įmonėms bankrutavus, jų vietoje ėmė veikti daugybė mažesnių bendrovių.
Gręžimo stakles gaminęs „Žalgiris“ veiklą nutraukė prieš penkiolika metų. 1944-aisiais įkurtoje įmonėje dirbo 1700 darbininkų.