Siūlymas nemokamai pagyventi įrengtame būste atrodo patrauklus – juk tik taip gali įvertinti būsto trūkumus ar privalumus. Iš savo patirties tai žinau.
Svarbiausia – įsitikinti pačiam
Naujoves iš Vakarų į Lietuvą atpūtė ekonominė krizė, pradanginusi kone visus nekilnojamojo turto pirkėjus. Butus, kotedžus, namus pastatę verslininkai pradėjo dairytis į Vakarus.
O kaip ten viliojami pirkėjai?
Iki šiol Lietuvoje niekas nesiūlė galimybės nemokamai pagyventi planuojamame įsigyti būste, įvertinti kaimynystę, bendrą aplinką.
Daugelis butų statytojų tikina, kad garso izoliacija iš tiesų atitinka visus Europos Sąjungos standartus.
Tačiau tik įsigijęs butą gali įsitikinti, teisybę jie sakė ar ne.
Prieš ketverius metus puikią garso izoliaciją žadėjo ir tuomet klestinti bendrovė „Progresyvios investicijos“.
Būstą iš jos pirkau net nepradėtame statyti name.
Dabar šypseną kelia prisiminimai, kaip būsimą svetainę bandžiau įsivaizduoti ten, kur dar stovėjo suklypusi trobelė su nukaršusiais jos gyventojais.
Tiesa, gal vaizdas pro svetainės langą ir atitiko tai, ką įsivaizdavau, tačiau statytojų pažadas dėl garso izoliacijos dabar atrodo kaip pasityčiojimas.
Viengungis kaimynas, kurio miegamasis yra už mano svetainės sienos, neturi jokių galimybių nuslėpti aistringos meilės nakties.
O kur dar aplinkybės, kurių nė neįtariau esant. Pavyzdžiui, į Vilnių grįžtantys lėktuvai pradeda leistis kaip tik virš mūsų namo.
Naujakuriai keturioms paroms
Mano istorijos perkant pirmąjį būstą Lietuvoje gyvenančiam verslininkui Richardui Schrijeriui sukėlė nuostabą.
Būtent jis pasikvietė mane pagyventi viename kotedžų, kuriuos siūlo įsigyti pirkėjams. Iš Olandijos kilęs verslininkas davė raktus jau nuo įrengto kotedžo ir atsisveikino.
Į automobilį įsimetėme įvairių buities daiktų, drabužių, kelias knygas, vaikui – žaislų.
Sostinės Pavilnio rajone įsikūręs „Žalių kalnų“ kvartalas pasitiko ramybe ir užvertais vartais. Surinkę jų kodą, patekome į privačią aptvertą teritoriją. Joje – 49 individualūs, sublokuoti namai ir kotedžai.
Pasukome savo laikinojo būsto link. Kotedžų eilė kvartale iš pirmo žvilgsnio priminė Egipto viešbučių grandines ant Raudonosios jūros kranto.
Tiesą sakant, šis vaizdas pernelyg nesužavėjo.
„Įsivaizduokime, jog tai – mūsų namai, kuriuose galime pakeisti, ką tik norime“, – nusprendėme įžengę į keturioms paroms mums užleistą naują namą.
Buvome vieni pirmųjų, laikinai įsikėlusių į reprezentacinį būstą.
Patogaus gyvenimo įspūdis
Didelės erdvės – toks pirmas įspūdis, kai iš 62 kvadratinių metrų buto laikinai persikėlėme į 189 kvadratinių metrų kotedžą per du aukštus. 2 metų dukteriai lakstymas po antrą aukštą taip pat darė didelį įspūdį. Tokioje erdvėje mums visiems reikėtų iš naujo mokytis gyventi.
Įžengus į koridorių laukė šlepetės, tarsi sukuriančios įspūdį, kad tai tikrai mūsų namai.
Patogioje svetainėje – šiuolaikiška garso ir vaizdo aparatūra, televizorius, židinys. Virtuvėje – baldai ir būtina buitinė technika. Nieko netrūksta.
Koridoriaus kairėje – erdvi drabužinė. Jų šiuose namuose suskaičiavome net keturias.
Patogaus gyvenimo įspūdį gyvenamųjų namų kvartale kūręs R.Schrijeris vėliau prisipažino nesivadovavęs lietuvių namų filosofija.
„Čia dariau viską taip, kaip daroma Olandijoje. Tačiau, žinoma, kiekvienas pirkėjas gali apsispręsti, kur pastumti sieną ir ar jam reikia tiek drabužinių“, – pasakojo verslininkas.
Mūsų trijų asmenų šeimai tiek drabužinių tikrai nereikėtų. Geriau jau darbo kambarys.
Tiesa, antrojo aukšto patogumų (erdvus miegamasis, du vaikų kambariai, trys drabužinės, balkonas, milžiniškas stoglangis, du vonios kambariai – tėvams ir vaikams) per keturias dienas nespėjome įvertinti – ten praleidome mažiausiai laiko. Tik nakvojome.
Šalia namo – veja, ne lysvės
Atvykę į laikinuosius namus įvertinome ir susisiekimą. Vienintelis maršrutinis autobusas čia važiuoja tik iki stoties, nors automobiliu iki centro – 7 kilometrai.
Būsto išlaikymas? Gruodį šildymo kaina – 400 litų. Dar aplinkos priežiūra, ūkvedžio paslaugos. Nekomunalinės išlaidos sudaro apie 140 litų per mėnesį.
Plius – vanduo, elektra. Pagal mūsų skaičiavimus, mėnesio sąskaita žiemą priartėja prie 800 litų. Išlaidos įkandamos ne kiekvienam.
Visiems laikiniesiems kotedžo gyventojams siūloma pasirašyti sutartį. Sutartis, tik kitokia, būtina ir nuolatiniams kvartalo gyventojams.
Čia taisyklė „Mano namai – mano tvirtovė“ negalioja. Todėl gyventojams neleidžiama tverti aukštų tvorų.
Daržai čia irgi neįsivaizduojami, nes bendruomenė nesuprastų, jei koks kaimynas augintų, pavyzdžiui, bulves.
Net ir braškių lysvė čia – prasto skonio ženklas.
Kvartalo teritorijoje auga keletas medžių. Sako, jų bus daugiau. Tačiau ir medžiams galioja tam tikros taisyklės – bet kokių jų čia nepasodinsi.
Žinoma, čia negalima statyti pavėsinės ar – ginkdie – šiltnamio.
Patarimas – klausytis garsų
Pavilnio apylinkės – vaizdingos, tačiau važiuodami kvartalo link pastebėjome geležinkelio bėgius.
Kadangi virš dabartinių mūsų namų lėktuvai pradeda tūpti, buvo smalsu, ar ir čia girdėti kas nors panašaus.
Projekto įgyvendintojas tikino, kad traukinių bildesio čia negirdėti. R.Schrijeris beveik nemelavo. Dieną traukinių tikrai negirdėti, tačiau vakare girdėjome jų stuksenimą.
Eismas čia pasirodė nedidelis, kursuoja tik vienas maršrutinis autobusas, o sunkvežimių apskritai neteko matyti. Tiesa, kotedže praleidome ilgąjį savaitgalį, kai tauta nedirbo.
Smagu ir mažiesiems
„Kai atsibos sėdėti namie, nueikite į bendruomenių namus“, – ragino kaimynai.
Tai – nedidelis namelis šalia įvažiavimo į kvartalo teritoriją. Jo gyventojai ten susirenka praleisti laiko, žaidžia stalo tenisą, į taikinį svaido strėlytes. Savaitgaliais švenčiami vaikų gimtadieniai.
Sekmadieniais kvartalo vaikai čia žiūri filmą, o juos prižiūri vienas iš tėvų.
Kitą sekmadienį – kito tėvo eilė. Kai vaikai nueina miegoti, čia dar lieka kai kurie tėveliai – prie taurės vyno aptarti įvairių ūkio ir kitokių reikalų.
Bendrame kieme – krepšinio aikštelė. Visa tai – lyg atsakas uždaram lietuvio būdui, kai vakarais visi skuba namo ir nedrįsta susitikti su kaimynais.
Bendruomenės taisyklės ir siūlomas gyvenimo būdas, neabejoju, vienus naujakurius sužavi, tačiau kitus pirkėjus gali ir atbaidyti.
Žinoma, įsilieti į bendruomenę – neprivaloma. Kvartale yra tokių gyventojų, kuriems geriausia savo namuose, jie nelinkę atsipalaiduoti kaimynų draugijoje.
„Čia – visų laisva valia kaip Olandijoje“, – mirkteli R.Schrijeris.
Tačiau kartą per metus dalyvauti talkoje būtina net ir didžiausiems kvartalo niurgzliams.
Namų kainos kandžiojasi
Patogaus ir kokybiško gyvenimo iliuzija užkrečia. „Laba diena. Jūs naujas mūsų kaimynas?“ – užkalbino šalia tuščios vaikų žaidimo aikštelės sutikta anūką prižiūrinti močiutė.
Lyg Žemaitijos kaime čia su manimi sveikinosi kiekvienas sutiktas, nors bendruomenė nebuvo įspėta apie laikiną naujakurį.
Su kavos puodeliu rankoje sutiktas jaunuolis išvedė pavedžioti šunį. „Graži šiandien diena“, – nusišypsojo jis, kai atsakiau į sveikinimą.
Vakare kvartalas ištuštėja, teritoriją apgaubia tyla. Čia net šunys neloja, nes juk negalima statyti voljerų.
Susidarė įspūdis, kad kvartalo gyventojai priklauso kiek aukštesnei nei vidurinė klasei.
Tuo lengvai įsitikinau peržvelgęs būsto kainininką.
Namas kainuoja daugiau nei milijoną litų. Sublokuoti du namai – po 700 tūkstančių litų. Už kotedžus prašoma apie pusę milijono. Siūlomi būstai neįrengti.
„Ar nebijote, kad koks nors potencialus pirkėjas, laikinai apsigyvenęs kotedže, jus apvogs?“ – pasiteiravau R.Schrijerio. Klausimas verslininko nenustebino.
Jis, žinoma, nesiūlo bet kuriam žmogui iš gatvės čia pagyventi.
Tačiau jei žmogus tikrai domisi būstu, suteikia tokią progą.
Vienintelis prašymas – namie nerūkyti.
* * *
Namai brangesni, bet gyventi – pigiau
Vytas Zabilius
Nekilnojamojo turto bendrovės „OberHaus“ vadovas
„Bendruomeninį gyvenimą uždarame kvartale didelė dalis žmonių laiko privalumu. Žinoma, gyvenant tokiuose kvartaluose tenka laikytis kai kurių rašytų ir nerašytų taisyklių. Taip, daržo nepasidarysi, nes tam skirti kolektyviniai sodai už miesto.
Didžiausias privalumas – pigesnis gyvenimas. Pavyzdžiui, bendrą teritoriją prižiūri vienas žmogus, o jį samdyti grupei gyventojų yra pigiau. Privačių namų gyventojai skundžiasi parduotomis vasaromis, nes tenka daug laiko praleisti prižiūrint aplinką. Mažiau kainuoja ir bendra apsauga.
Bendruomenės, kurioje gyvenu aš, nariai savo žemės plotą skyrė bendriems poreikiams. Taip atsirado suolelių, krepšinio aikštelė. Net pirtį ir baseiną išlaikyti visiems būtų pigiau. O tiems, kurie įsirengė juos individualiai, išlaikymas kainuoja brangiau.
Manau, kad tokių bendruomeninių kvartalų aplink Vilnių ateityje tik daugės. Nekilnojamasis turtas tokiuose kvartaluose brangesnis, nes paklausesnis nei pavieniai namai.“
* * *
Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kaimyno
Edita Urmonaitė
LR korespondentė Paryžiuje ir Briuselyje
„Bendrasavininkių buvau įpareigota jums priminti, jog koridoriuje batų laikyti negalima, kaip ir vaikų vežimėlių ar kitų asmeninių daiktų“, – susitikusi artimiausią ir labai malonią kaimynę net išraudau, bet pasakiau, ką kitiems buvau pažadėjusi.
Per nedidelio, keliolika butų turinčio namo bendrasavininkių susirinkimą šios moters šeimos avalynei aptarti buvo skirtos net kelios minutės.
„Įsivaizduokite, anądien pasikviečiau svečių ir teko juos vestis pro tokią netvarką – gal penkios poros numestų batų. O jeigu, tarkime, būčiau vedęs ne svečius, bet buto pirkėjus? Toks aplaidumas mažina būsto vertę“, – piktinosi vienas priekabiausių kaimynų.
Gindama „prasikaltusią“ kaimynę paaiškinau, kad ji – vokietė ir turbūt dar nežino čia mums jau savaime suprantamos tvarkos.
Beje, kaimynė batus iškart susirinko ir koridoriuje jų daugiau nepalieka.
Bendrasavininkių reglamentas – toks maždaug 30 puslapių dokumentas įteikiamas kiekvienam būstą daugiabučiame name įsigijusiam prancūzui.
Jame iki smulkiausių detalių išdėstytos visos savininko pareigos, teisės, bendrų sprendimų priėmimo taisyklės, kiekvienam priklausanti nuosavybės dalis ir kt.
Bent porą puslapių tame dokumente skiriama ir tinkamo elgesio bendruomenėje taisyklėms, pradedant naudojimusi bendromis erdvėmis ir baigiant priminimu, kad namie vakarais vaikščioti su aukštakulniais nedera.
Vakare taip pat nedera jungti dulkių siurblio, drabužių skalbyklės, žiūrėti televizoriaus arba klausytis muzikos atsidarius langą. Dažnose taisyklėse net primenama, jog į vonią negalima smarkiai leisti vandens dėl galimo ūžesio vamzdyne, o po 22 valandos – gaminti stipriai kvepiančių valgių.
Savaitgaliais visur draudžiami bet kokie remonto darbai. Vienas taisyklių paragrafas skiriamas balkonams ir terasoms, vis primenant, kad, be augalų vazonuose ir terasos baldų, juose daugiau nieko negalima laikyti. Jau ir aiškinti nereikia, jog džiovinti skalbinius ten griežtai draudžiama – dėl tų pačių estetikos priežasčių.
Elgesio taisyklės paprastai kabo daugiabučių vestibiulyje arba lifte, kad niekas, įskaitant nuomininkus, negalėtų pasakyti, jog nežinojo apie jas.
Nors taisyklės visur panašios, kiekvienas namas turi ir savų ypatumų. Pavyzdžiui, vieno Paryžiaus namo sodelyje ir kieme draudžiama žaisti vaikams, kad jie netrikdytų rimties.
Nors šiandien Prancūzijoje tai draudžia įstatymas, kai kur bendru nerašytu susitarimu toliau vyrauja pakantumas rūkaliams bendrose erdvėse. Gal todėl, kad keletas mūsų namo gyventojų – užkietėję rūkaliai, ir dūmą taip pat traukiantys kiemsargiai jų „nemato“.
Kita vertus, daugiabučiuose bendrų taisyklių gyventojai paprastai laikosi be didesnių problemų.
O jeigu kuris pamiršta ir kaimynai ima skųstis, tam tikrą taikdario misiją atliekantis kiemsargis jas primena. Mažesniame, kiemsargio neturinčiame name taisykles belieka draugiškai priminti vienam iš kaimynų.“