Vilniaus rajonas pagal nedarbo lygį Lietuvoje šiuo metu užima antrąją vietą ir tik truputį atsilieka nuo pirmaujančio Ignalinos rajono. Šį į lyderius iškelia Didžiasalis.
Oficialiais duomenimis, Vilniaus rajone balandžio pradžioje darbo neturėjo apie 12 tūkst. žmonių – daugiau nei 19 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
Lietuvos vidurkis – kiek didesnis nei 14 proc.
Blogiausia padėtis atokesnėse seniūnijose prie Baltarusijos sienos ir Širvintų rajono ribos. Ten darbo neturi beveik kas ketvirtas gyventojas.
„Anksčiau Vilniaus įmonės pačios ieškodavo žmonių rajone, atsiveždavo jų savo autobusais. Kai neliko darbo jėgos trūkumo, tokius pirmiausia atleido“, – pasakojo Vilniaus darbo biržos direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Valeika.
Visi puolė į statybas
„Dar visai neseniai už kvadratinio metro plytelių klijavimą buvo mokama 70 litų.
Mūsų apylinkėse buvo statybų bumas, todėl vyrai, susigundę dideliais pinigais, mesdavo darbą ir tapdavo statybininkais“, – prisiminė Riešėje esančios mėsos perdirbimo įmonės „Cesta“ direktoriaus pavaduotoja Eugenija Aidukaitė.
Dabar, matyt, daugelis jų mielai vėl kimštų dešras, tačiau laisvų darbo vietų nėra. Beveik 200 darbo vietų Riešėje sukūrusios bendrovės atstovė sako, kad kolektyvas nesikeičia jau keletą mėnesių.
Buvę statybininkai, apsaugos darbuotojai dabar rikiuojasi eilėje, kad gautų darbą „Cestai“ priklausančiuose kiaulių auginimo kompleksuose netoli Nemenčinės. Žmonės sutinka dirbti už minimalų atlyginimą. Nelengvo darbo kiaulidėse neišsigąsta net vilniečiai.
„Anksčiau išmokėjus algą trečdalis darbuotojų prisigerdavo ir kitą dieną neateidavo į darbą. Jie mus vis spausdavo kelti atlyginimą.
Dabar viskas pasikeitė. Žmonės labai nori dirbti už bet kokį atlyginimą. Tiesa, aukštos klasės specialistų, pavyzdžiui, veterinarų, agronomų, dar trūksta“, – pasakojo prisistatyti nenorėjusi kiaulių auginimo komplekso darbuotoja.
Pasirinkimas – kuklus
Beveik šimtą tūkstančių gyventojų turinčioje savivaldybėje darbo vietų nėra daug. Sovietmečiu rajone vyravo žemės ūkis, tačiau žemės čia labai prastos, todėl didelių ūkininkų liko vos vienas kitas.
Daugiausia žmonių – beveik tūkstantis – dirba Rudaminoje esančiame Vilniaus paukštyne, kuris naujų darbuotojų šiuo metu taip pat nepriima.
Dar keliose įmonėse pluša po vieną kitą šimtą žmonių. Miesteliuose, kuriuose yra mažų gamyklėlių, pasak verslininkų, įdarbinti visi, kurie negeria.
Kitas pasipelnymo šaltinis vietiniams visada buvo pasienis su Baltarusija. Dalis jų gyvena iš cigarečių ar degalų kontrabandos.
Įdarbino visus ne girtuoklius
„Įdarbinome visus Glitiškių gyventojus, kurie tik norėjo dirbti ir negirtuokliavo“, – teigė čiužinių gamyba besiverčiančios bendrovės „Padvaiskas ir Ko“ generalinis direktorius Arvydas Padvaiskas.
Šiuo metu įmonėje dirba apie 150 žmonių. Eilėje darbo laukia dar apie 80. Dauguma jų – darbininkai iš bankrutavusių įmonių, veikusių aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose.
Kaip atsiranda laisvų darbo vietų? Pasak A.Padvaisko, pasitaiko vienas kitas žmogus, kuris užgeria. Su tokiais tenka atsisveikinti. Bet dažniausiai darbuotojų priimama padaugėjus užsakymų.
Įmonėje „Padvaiskas ir Ko“ dirba žmonės ir iš uždarytų lentpjūvių. Dalis darbuotojų atvažiuoja iš Molėtų, kur anksčiau veikė siuvimo fabriko „Lelija“ filialas. Dabar jis uždarytas.
Iš biržos žmonių nelaukia
„Žmonės atvyksta ieškoti darbo, apie tai sužinoję vieni iš kitų. Juos įregistruojame: užsirašome, kokios darbo patirties turi, koks išsilavinimas. Prireikus kviečiame dirbti“, – sakė A.Padvaiskas.
Jei žmogus išmano darbus iš medžio, jam pasiūloma darbo stalių ceche. Jei turi siuvėjo patirties, įdarbinama siuvimo ceche.
Tuo tarpu iš Vilniaus darbo biržos atvykstantys žmonės įmonėje ne itin laukiami.
Pasak A.Padvaisko, dažnas jų nė nesiruošia dirbti: „Tik pakiša lapelius, kad pasirašytume, jog jie mums netinkami“.
A.Padvaiskas – Glitiškių gyventojas, todėl jo nestebina vietos gyventojų įpročiai ir gyvenimo būdas. Yra keletas dideles šeimas turinčių varguolių, kuriuos, kartais užgeriančius, jis vis dėlto laiko ir čiužinių gamykloje. „Tai – labdara“, – pratarė jis.
Nedarbas šiame Vilniaus rajono krašte (Paberžės seniūnijoje), anot A.Padvaisko, išaugo dėl aplinkinių įmonių bankrotų. Dabar žmonės turi gelbėtis, kaip kas išmano.
Yra tokių, kurie važinėja į darbą Vilniuje. Kai kurie dirba greta Vilniaus esančioje pievagrybių auginimu besiverčiančioje įmonėje „Riešės plantacija“.
Valdžia nieko nežino
Vilties, kad be darbo likusiems Vilniaus rajono gyventojams galėtų padėti vietos valdžia, mažai. Atrodo, kad šios savivaldybės valdininkai turi svarbesnių reikalų.
„Lietuvos rytui“ paskambinus į savivaldybės skyrius, atsakingus už ekonomiką ir verslo plėtrą, jų darbuotojai nesugebėjo net išvardyti bent kelių didžiausių Vilniaus rajono įmonių.
Niekas nežinojo ir kuriuose miesteliuose yra daugiausia darbo neturinčių žmonių.
Paklausta, kas daroma, kad nedarbas būtų mažesnis, viena valdininkė patarė paskambinti į savivaldybės personalo skyrių.
Nebeapsimoka važinėti
Darbo ir socialinių tyrimų instituto atstovas Arūnas Pocius sako, kad Vilniaus rajono gyventojai verslininkams buvo ypač reikalingi, kai darbo jėgos pritrūko sostinėje.
„Ne paslaptis, jog kaimo vietovėse gyvena daugiausia mažai kvalifikuoti darbuotojai. Kylant ekonomikai, pigesnė darbo jėga buvo labai paklausi, tačiau dabar ne tokia reikalinga, mat sukuria mažą pridėtinę vertę“, – svarstė ekspertas.
Nemaža dalis rajono gyventojų dirbo statybų, transporto sektoriuje, prekyboje. Šie verslai patyrė didžiausią sukrėtimą. Statybininkų dabar beveik visai nereikia. Uždarytos ir kaimų lentpjūvės.
„Kitiems atlyginimai, matyt, buvo sumažinti iki minimumo ir žmonės paskaičiavo, kad, išleidus kelis šimtus litų transportui, važinėti į Vilnių nebeapsimoka“, – teigė A.Pocius.