Sunkmetis nukėlė Naująją Akmenę į praeitį (nuotraukos)

Akmenės rajone oficialus nedarbas siekia 18,8 procento. Jis vienas didžiausių visoje šalyje.

Tačiau oficiali statistika, ko gero, neatspindi tikrosios padėties. Čia sunku rasti šeimą, kurios narys nebūtų išvykęs dirbti į užsienį.

Toks įspūdis susidarė dieną pavaikščiojus nediduko, bet tvarkingo miesto gatvėmis ir pabendravus su miestiečiais. Tiesa, jie ne itin noriai kalba apie patiriamus sunkumus dėl užgriuvusio nedarbo.

„Ko čia dar guostis?“ – dažnas apsiribojo tokia pat su neslepiamu kartėliu mestelėta fraze.

Šiek tiek šnekesnės vaikų vežimėlius centrinėje miesto aikštėje stumiančios jaunos moterys. Jos neslepia – ir jas, ir kūdikius maitina užsienyje uždarbiaujantys vyrai.

Giedre prisistačiusi moteris šypteli, paklausta, kodėl liko gyventi gimtinėje: „Čia turime apsitvarkę butą, norime paauginti mažylį. Gal nesitęs ta nesąmonė dešimtmetį, ir statybininkas vyras galės iš Airijos namo sugrįžti“.

Kartu po aikštę vaikštinėjančią Jolantą gimtinėje laiko kitos priežastys – jauna šeima dar negrąžino kredito būstui remontuoti.

„Buto čia niekam neišnuomosi, palikti be priežiūros nesinori, o mažamečius vaikus auginti čia geriau, nes bent gydytojai šalia“, – kalbėjo su dviem mažyliais likusi moteris. Ją antri metai irgi maitina iš Airijos parsiunčiami pinigai.

Iš tamsiai vilkinčių praeivių būrio raudonais ir geltonais apdarais išsiskiriančios moterys išdidžiai nusišypsojo – taip, visi drabužiai irgi iš Airijos: „Mums, skirtingai nei kitiems akmeniškiams, nereikia eiti į skuduryną“.

32 litai. Tokiomis pajamomis tądien galėjo pasigirti viena iš keturių mieste veikiančių kavinė „Erodija“.

„O kaip manote, kodėl pati prie baro dirbu?“ – klausia kultūros namuose įsikūrusios įstaigos šeimininkė Diana Kachabrišvili.

Dar pernai rudenį šioje gruziniškais patiekalais garsėjančioje kavinėje dirbo 8 samdomi darbuotojai, o per pietus sunku buvo rasti laisvą stalelį. Dabar kavinės šeimininkai samdo tik vieną barmenę ir virėją, o klientus aptarnauja ir patys.

Dienos pietūs – lėkštė sriubos ir mėsos kepsnys čia kainuoja 8 litus, bet ir tokia kaina akmeniškių nevilioja.

„Mus gelbėja tik savaitgaliais pradėti rengti teminiai vakarėliai, per kuriuos mano vyras Eros ir dainuoja, ir prigalvoja įvairių pramogų“, – pasakojo D.Kachabrišvili.

„Beveik visi darbingi ir dirbti norintys žmonės išsivažinėjo – vieni į Airiją, kiti – į Angliją, treti – į Skandinavijos šalis“, – pasakojo kavinės šeimininkė.

Optimizmo dar nestokojančią D.Kachabrišvili guodžia vienintelė gera žinia – vidurvasarį baigs mokėti paskolą bankui. Kreditą šeimą ėmė kavinės patalpoms sutvarkyti, įrangai nupirkti. Investicijos siekė 100 tūkst. litų.

Nors skola bankui mažėja, savo versle akmeniškė pragiedrulių kol kas nemato: „Esu įsitikinusi, kad paties dugno mes, Akmenės gyventojai, dar nepajutome. Didžiausius krizės ragus pamatysime vidurvasarį“.

Kachabrišvilių šeimos kavinė jau dabar sutrumpino darbo laiką iki 16 valandos, o ilgiau dirbama tik savaitgaliais.

Įvairiuose darbo biržos pasiūlytuose projektuose dalyvaujančios įmonės vadovė neslėpė – jie iki šiol išsilaikė tik dėl gaunamos paramos verslui.

Akmenės rajone, kuriame yra beveik 17 tūkstančių darbingų gyventojų, didžiausias darbdavys išlieka tas pat – „Akmenės cementas“.

Dabar 525 darbuotojus turinti įmonė net ir per didžiausią sunkmetį išvengė atleidimo bangos.

„Mes ruošėmės sunkmečiui, todėl pernai atleidome tik trylika žmonių, beveik visi jų – pensininkai. Nesutikęs su 10 procentų sumažinta alga savo noru išėjo ir į užsienį dirbti išvyko vienas mūsų darbuotojas“, – aiškino bendrovės generalinis direktorius Artūras Zaremba.

Jis neslėpė, kad praėję metai buvo kaip reta sunkūs – palyginti su 2008-aisiais, apyvarta sumenko perpus, o cemento kaina Lietuvos rinkoje sumažėjo kone penktadaliu. Nepaisant to, vidutinis atlyginimas įmonėje išliko solidus – 2700 litų.

Su cemento gamykla ir jos pradėtu įgyvendinti projektu viltis sieja ir Akmenės darbo biržos direktorius Algis Rudys. Jis tikisi, kad statybų konkursą laimėjusi bendrovė mažiau kvalifikuotus darbininkus samdysis vietoje ir taip padės spręsti nedarbo problemą.

A.Rudys puikiai prisimena, kaip rajono gyventojai brido iš skurdo po Rusiją ištikusios ekonominės krizės.

Prieš dešimtmetį rajone nedarbas buvo 22-23 proc.

Tuo tarpu 2007-ųjų vasarą nedarbo lygis rajone tesiekė vos 4,6 procento, o dabar jis padidėjo iki 18,8.

A.Rudys įsitikinęs, kad socialinę įtampą rajone galima mažinti tik didinant viešųjų darbų programos apimtį.

Tačiau darbo biržos direktorius pripažino, kad ir dabar pasitaiko kurioziškų situacijų. Neseniai viena moteris atsisakė dalyvauti viešųjų darbų programoje, nes eiti iki darbo būtų reikėję 20 minučių.

„Mes netgigavome oficialų jos skundą dėl tariamų patyčių“, – pečiais truktelėjo A.Rudys.

Jis atkreipė dėmesį, kad nemažai daliai bedarbių darbo apskritai nereikia – jie kreipiasi tik dėl socialinių garantijų ir išmokų: „Baisiausia, kad matome augančią tokią antrą kartą – tėvai išmokė savo vaikus nedirbti ir gyventi susimažinus poreikius iki minimumo“.

Pernai be jokios priežasties darbo atsisakė 73 akmeniškiai, šiemet – 23.

Vis dėlto Akmenės darbo biržos vadovas įsitikinęs, kad tikrų bedarbių gali būti gerokai mažiau, nei rodo oficiali statistika. Dalis bedarbių galbūt uždarbiauja užsienyje.

Pastebėta, kad kilus vajui dėl nesumokėtų privalomojo sveikatos draudimo įmokų į darbo biržą paskambinę žmonės dėl įvairiausių priežasčių bando mėnesiui ar pusantro nukelti paskirtą vizitą pas specialistą.

Akmenėje vis dar tikimasi, kad atsigaunant ūkiui verslininkai pirmiausia atsigręš į didelių atlyginimų neišpaikintus rajono gyventojus ir būtent čia kursis naujos įmonės.

Vienas tokių pavyzdžių – buvusio Ventos statybinių medžiagų kombinato teritorijoje įsikūręs kartono pakuotes, dėžutes gaminančios bendrovės „Bigso“ filialas.

Per ekonominį pakilimą Šiauliuose įmonė neberado norinčių dirbti už maždaug 1200 litų atlygį, todėl atidarė savo padalinį Ventoje.