Lietuviška vilna – prabanga?

„Kauno apskrityje esu bene vienintelis vilnos karšėjas ir verpėjas, tokią paslaugą teikiantis žmonėms. Visoje šalyje retas kas ją teikia. Be to, baigiasi chemijos era – žmonės grįžta prie natūralių dalykų, taigi ir prie natūralių verpalų, – dėl populiarumo pasiaiškina A.E.Majus, su pasitenkinimu pridurdamas, jog dažnas klientas vis grįžta. - Vadinasi, gerai padarau“.

Kad taip yra iš tiesų, patvirtina ir dokumentas – tautinio paveldo sertifikatas.

A.E.Majus svajoja, kad avytės ir vilnų apdirbimo amatas šviesia gija įsirėžtų į dažno vaiko atmintį, kaip kadaise įsirėžė jam. Bet apie viską tegu pasakoja pats.

Vilnų karšyklos yra Plungėje, Raseiniuose, bet jos fabrikinės – bobučių nepriima. Pas mane – visiems atviros durys. Net leidžiu stebėti vilnų karšimo, verpimo procesą. Močiutės širdį gaivina tai, kad ji gali atvažiuoti su savo gyvulėlio vilnele...

Jei kas atvyksta su vilnų pundučiu, jas pakeičiu į jau suverptas, už darbą paimdamas, kas priklauso. Nes man neapsimoka su kokiais 5 kg vargti. Ar 5 kg, ar 20 kg vilnos karši, verpsi – tos pačios darbo sąnaudos.

Na, jei kas užsispiria savo avelių verpalų, tam tenka laukti nuo ryto iki vakaro, kol sukaršiu, suknatuosiu, paskui suverpsiu. Nesmerkiu tokių žmonių, nes jie mylėjo tą savo gyvulėlį... Vilnų karšimas, verpimas – sunkus, alinantis, pavojingas darbas: dulkės, mašinos dūzgia, genda – tai voliukas diržą pameta, jei gumbas pasitaiko, tai dar kas...

Pirmiausia vilną sumetu į bunkerį, čia ji išpašoma, iškedenama. Paskui patenka į svarstykles. Kiek nustatai – daugiausia 20 kg, – tiek vilnos iškrenta į vadinamąjį vilkelį – pirmajam karšimui. Kai oras per šaltas, mašinos neklauso – blogai karšia ir verpia: karšinys težlena – burbulai susimeta, verpalas trūkinėja, bus bloga ir siūlo kokybė.

Kad siūlai būtų kokybiški, vilną karšti, knatuoti, verpti reikia, kai patalpoje – ne mažiau kaip 18 0C. Tad daržinei apšildyti reikia daug kuro, ypač žiemą.

Kaip ir visur gyvenime – nevalia pažeisti normų. Kai pažeidi, ir atsiranda ekonominės krizės... Be meilės, atsakomybės nieko negalima daryti!

Nenoriu savo vardo gadinti, nes per daug žinomas pasidariau – nenoriu žmonių apgaudinėti, piršdamas jiems blogos kokybės siūlus. Melo trumpos kojos: jei klientus apgaučiau, antrąkart jie pas mane neatvažiuotų. Viską darau kokybiškai! Jei matau, kad siūlai negeri, jų žmonėms nė nerodau – išmetu! Idėją diktavo daržinė

Dirbdamas darbų vykdytoju Kauno melioracijoje, su šeima gyvenau daugiabutyje Garliavoje. Žemės ūkio akademijoje (dabar universitetatas) esu baigęs hidromelioraciją.

Sodybą Skriaudžiuose įsigijau norėdamas, kad vaikai – sūnus ir dukra – augtų matydami gamtą, o ir pačiam patiko kaimuką turėti.

Kai struktūros dalijosi mūsų visų sukurtą turtą, kai visi lakstė pablūdę nuo laisvės, ramiai tvarkiau sodybą: restauravau namelį, kaip šuva nagais draskiau velėnas, roviau dilgėlynus, nes vieta panėšėjo į džiungles. Pasak Teofilio Tilvyčio, šioj žemėj augo ne duona, o vargai... Vis žiūrėdavau į daržinę galvodamas, ką daryti? Kaip gyventi darbo neturint?

Kartą laikraštyje perskaičiau, kad Raseiniuose parduodamos vilnos apdirbimo mašinos. Jos, vokiškos, Kaizerio laikų, tarybiniais metais dirbo pogrindžio sąlygomis...

Parsivežęs techniką į daržinę, mokiausi ja dirbti. Taip prieš 15 metų ir prasidėjo mano verslas. Kodėl žmogui nepadėti?

Vos šeimos nepraradau per savo užsispyrimą atgaivinti senąjį amatą. Mat ką uždirbdavau, viską į verslą dėdavau. Ne vieno buvau kaltinamas fanatizmu. Sutinku. Bet žiūrėjau į ateitį. Maniau, jei Lietuvoje daugėja avių, vadinasi, reikės ir vilnonių apdarų. Neapsirikau: ir jaunos, ir pagyvenusios moterys atvažiuoja pirkti sukarštos arba suverptos vilnos – iš karšinio papuošalus daro, iš siūlų mezga...

Man daug kas sako: „Jei nėra gero biznio – nedirbk!“ Su tokiu požiūriu Lietuva netoli ir važiuoja... Man svarbu ne didžiuliai pelnai, o kad išsimaitinu ir turiu užsiėmimą.

Arba girdžiu kaltinimą: ,,Kodėl taip pigiai siūlus pardavinėji?!“ O gal tas norintysis megzti neįpirks brangesnių siūlų? Jei nuostolio neturiu, kodėl žmogui nepadėti?

Siekdamas geresnės siūlų kokybės, prieš dvejus metus iš bankrutavusių Marijampolės, Juodupės verpalų fabrikų parsivežiau naujesnes stakles. Bet tragedija – visos netilpo į daržinę! Ją teko plėsti. Senoji technika buvo rankinė, dabartinė – elektrinė.

Šiame versle, kaip ir gyvenime, problemų netrūksta. Avis ūkininkai daugiausia laiko dėl mėsos. Kalnus vilnų prikirpę nežino, kaip iš jų biznį padaryti. O galvok, kaip jas išplauti, paruošti karšimui, verpimui! Jie į žemę vilnas užkasa arba degina! Ir taip jau dūmuose skendime! Ūkininkai, užuot vilnas naikinę, moteriškėms po 5-6 litus už kilogramą neplautų parduotų. Draugiškai gyventi reikėtų...

Keistas dalykas – nelabai galiu iš sodybos išvažiuoti. Vakar išvažiavau – ir telefono skambutis: „Esame jūsų kieme, norime siūlų nusipirkti.“ Vadinasi, gerai padarau.

Apdoroju – karšiu, knatuoju ir verpiu – atvežtinę – Australijos ir Naujosios Zelandijos avių vilną, tokia ir mano parduodamų siūlų kilmė.

Lietuviška vilna – „nesvietiška“ prabanga. Norint ją išvalyti, reikia labai daug rankų darbo. Kol lietuvišką vilną paruoši iki karšimo, verpimo, pusė jos nueina velniop – tenka išmesti. Nes mūsų avelės labai netvarkingos – ganosi viksvynuose, varnalėšynuose, todėl į vilną visko prikimba. Lietuvišką vilną plauk kiek nori – vis tiek kvapas liks. Nors ji ir grubesnė nei australiška, zelandiška, bet naujagimiams daug kas geidauja tik jos, ne atvežtinės. Tenkinu klientų poreikius. Numegzk megztuką iš lietuviškos vilnos – vis tiek jame liks šapukų, sėkliukių.

Tai ir pliusas, ir minusas. Pliusas todėl, kad šapeliu įrodai, jog vilna lietuviška.

Mano antklodė, pagalvės – vilnoniai. Vilna – organinė medžiaga. Sveika! Tai ne sintetika! Žvejodamas sušlapk batus kiaurai, bet jei būsi su vilnonėm kojinėm, kojos nešals. Vilna ir šlapia šildo! Į šlapius batus geriau stok basas, bet ne mūvėdamas sintetines kojines!

Žmona sąnarius išsigydė žiemą vasarą, dieną naktį mūvėdama vilnones kojines. Ji parduotuvėje dirbdama nepavargsta taip smarkiai kaip anksčiau, nes būna su vilnonėm kojinėm. Net per karščius! Vilna, dirgindama odą, stimuliuoja kraujotaką. „Staklių nepaleisiu!“

Patinka man vilna – ją jaučiu... Galiu ant nuogo kūno ją apsivilkti – man nekąs. Ir pavardė mano Majus…... Majų gentis juk buvo susijusi su vilna...

Paskambina žmonės, dėkoja už gerą vilną. Kiti, matau, laimingi iš kiemo išvažiuoja, jos įsigiję. Žinoma, išgirstu mugėse ir skeptiškų žodžių. Antai negraži, sukrypusi senutė sako, jog mano vilna prasta. „Močiute, – sakau jai, – imkite už dyką!“ Kaip ir politikoje, netrūksta žmonių, kurie per gyvenimą eina vis ką nors apspjaudami, niekindami...

Aš savo staklių nepaleisiu, nors turtų iš šio verslo nesusikrausi!

Kiekvienoje sistemoje galima išlikti, jei bus skatinama santarvė, palaikomas dirbantysis. Valstybės vykdoma politika kelti ekonomiką didinant nedarbą – tikra beprotystė!

Su staklėmis – kaip su smuiku: vis sustyguoti reikia...

Arba – kaip su žmogumi: gulės lovoje – ir sustings...

Net žiemą stakles kasdieną įjungiu, nors brangiai tai atsieina – reikia daug malkų ir elektros. Ilgiau neįjungtos išsiderintų, uždžiūtų, užrūdytų.

Gyvenimas eina į pabaigą. Išeiti norisi gerą pėdsaką palikus. Labai norėčiau įgyvendinti edukacinį projektą – sodyboje įkurti vilnos apdirbimo centrą su plovykla, džiovykla, buitinėmis patalpomis, jose galėtų pernakvoti klientas. Pasakyčiau jam, vilnas atsivežusiam: „Palauk, neskubėk namo – rytoj parvažiuosi.“

Svarbiausia, čia su vilnos apdirbimo amatu susipažintų vaikai. Jau dabar mokytojai siūlosi į svečius – skambindami klausia, ar galėčiau priimti mokinių ekskursiją. Kartą iš dviejų autobusų vaikai kaip žvirbliai pasipylė. Vaikšto po daržinę, ima karšinukus...

Su kuo vaikystėje susipažįsti, tas giliai įstringa ir gyvenimą savaip kreipia. Lig šiol jaučiu ėriukus, kuriuos mažas būdamas glosčiau, guldžiausi į lovą, kai jie buvo atnešti į trobą. Tikiuosi, ekonomikos vadybą baigęs sūnus padės parašyti projektą Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti ir mano svajonė gal išsipildys...

Centras ir jo veikla papuoštų kraštą, skatintų užimtumą. Jau dabar skatina. Kiek žmonių atvažiuoja! Karšdamas, verpdamas ir parduodamas vilnas, priverčiu ir kitus judėti – žmonės įsigyja verslo liudijimą, kad galėtų parduoti savo rankų dirbinius iš vilnos. Taip juda ir ekonomika... Labai norėčiau, kad mano verslą tęstų sūnus. Bet užsienis labai užburia vaikus – kas ten pabūna, nenori dirbti Lietuvoje...

Kodėl laisvalaikiu skubu į Skriaudžių kanklių ansamblio repeticijas? Ansamblyje dainuoju. Miela man susieiti. Jei nieko neveiki – užbunki. Netenki pakantumo, tampi agresyvus, nervingas. Pats savęs nekenti. Tada ir aplinkiniai tavęs nemyli.

Užaugau Kūdaičiuose (iš tikrųjų Kodaičiuose – pakeitė pavadinimą), Šilalės r. Amžiną atilsį tėvelis mus, keturis brolus, išmokė smuiku groti. Akordeonu pats išmokau. Tėveliui buvo 45, kai jis vedė 22 metų mamytę. Dabar jai 87-eri. Ji kojinių vilnonių primezga, nesiskiriu su jos rankų darbo megztiniu.

Profesiniame kelyje svarbiausia – užsispyrimas ir nuoseklumas juo einant.