- Dėl ugnikalnio pelenų buvote įstrigęs Niujorke ir, panašu, vadovavote vyriausybei internetu?
- Niujorke nusipirkau „iPad“ kompiuterį. Ketinu pradėti juos naudoti savo biure, labai patogi priemonė.
- Daug kas kritikuoja Europos vyriausybių atsaką į ugnikalnio išsiveržimą.
- Vykdomas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas, ypač Europoje, rengiami susitikimai su aviacijos agentūrų vadovais. Tačiau netgi tokios technologiškai pažangios visuomenės kaip Europoje negali visiškai apsisaugoti nuo gamtos stichijų.
- Per patį finansų krizės įkarštį, 2008 metais, Norvegijos ekonomika netgi paaugo 2,2 proc. Kokia jūsų šalies paslaptis?
- Per 2009-uosius mūsų BVP smuktelėjo. Bet pradėjo vėl augti metų pabaigoje. Svarbiausia tai, kad mums pavyko išlaikyti mažą nedarbą – mažiausią visoje Europoje. Dabar jis siekia 3,3 proc., tik šiek tiek didesnis nei anksčiau. Kai finansų krizė smogė Norvegijai, mes ėmėme vykdyti klasikinę kontraciklinę politiką. Pakurstėme paklausą sumažindami palūkanų normą nuo 5,75 iki 1,25 proc. ir išplėsdami fiskalinį ekonomikos skatinimo priemonių paketą.
- Tačiau fiskalinis skatinimas ir monetarinė ekspansija – nieko neįprasto.
- Yra keli skirtumai. Pirmiausia mes turime lanksčią darbo rinką, o šis pasiūlos lankstumas prisidėjo prie žemo nedarbo lygio. Vienas ypatingas dalykas, kuriuo galime pasigirti, - stiprios ir atsakingos profesinės sąjungos. Mes, pavyzdžiui, susitarėme dėl labai rimtos pensijų reformos, kuri išlaidas pensijoms turėtų sumažinti 3 proc. BVP.
- Bankininkystė sudaro tik 2 proc. jūsų šalies ekonomikos. Labai mažai, palyginti su dviženkliais skaičiais tokiose šalyse kaip JAV. Ar to užtenka atsispirti krizei?
- Mes turime sveiką bankininkystės sektorių. Daugelis pasimokė iš finansų krizės dešimtajame dešimtmetyje, kai valstybė perėmė kelis didelius bankus. Antra, turime gerą kontrolės sistemą, kuri apima visą finansų sektorių. Iš kitų valstybių išmokome: jei taisyklės neapima viso sektoriaus, atsiranda spragų.
- Jūsų 450 mlrd. JAV dolerių vertės valstybės investicijų fondas rinkoms vis dar ritantis žemyn nusipirko akcijų už 175 mlrd. Kodėl?
- Finansų krizės metu įsigijome daug akcijų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – dar 2007 metais nusprendėme padidinti į vertybinius popierius investuotų lėšų dalį nuo 40 iki 60 procentų. Akcijų kainos krito, taigi mums reikėjo jų įsigyti daugiau. Esame smulkūs dalininkai maždaug 8 tūkstančiuose įvairių bendrovių visame pasaulyje, taip pat ir augančiose Azijos ekonomikose, tokiose kaip Kinija ir Indija. Esame ilgalaikis investuotojas.
- Šis fondas, didžiausias investuotojas Europos akcijų rinkose, 2009 metais atnešė 25 proc. pelno. Tai neįtikėtina.
- 2009-aisiais atgavome beveik viską, ką praradome 2008-aisiais. Mes neparduodame akcijų, kai jų kainos krenta. Galime sau leisti likti rinkoje net ir sunkmečiu. Turime patį skaidriausią ir nuspėjamiausią investicijų fondą pasaulyje.
Mes jį turime, nes didžiąją dalį pajamų iš naftos sutaupėme, o ne išleidome mokesčių mažinimui. Mūsų pridėtinės vertės mokestis – 25 proc., o benzino litras kainuoja per 2 dolerius (5,5 lito). Mūsų siekis – perkelti nacionalinį turtą iš naftos ir dujų po žeme į vertybinius popierius tarptautinėse rinkose. Norvegijos vyriausybei buvo svarbu pernelyg neišlaidauti ir išvengti Olandijos ligos.