Be PSD tenka mokėti už kiekvieną medicinos paslaugą, jei tik ji nesusijusi su būtinąja pagalba.
Nuolatinį darbą turintys žmonės gali būti ramūs: sveikatos draudimu už juos pasirūpina darbdavys.
Tačiau darbo sutarties neturintis menininkas, gyvenantis tik iš autorinių atlyginimų, poliklinikoje gali pakliūti į keblią situaciją. Ypač jei autorinį atlyginimą jis gauna ne kiekvieną mėnesį.
Pavyzdžiui, sausio mėnesį menininkas gavo 10 tūkst. litų honorarą už parduotus kūrinius. Kaip ir priklauso, sumokėjo beveik tūkstantį litų sveikatos draudimo mokesčio. Tada visa galva pasinėrė į kūrybą.
Po poros mėnesių sunegalavęs menininkas kreipėsi į medikus. Šie iš karto išrašė jam sąskaitą už paslaugas.
Pagal Sveikatos draudimo įstatymą, kiekvieną mėnesį, kai autorius negauna honoraro, jis pats savarankiškai turi sumokėti PSD - po 72 litus. Net jei metų pradžioje jau sumokėjo kelis tūkstančius į PSD kasą.
Įsidarbina ketvirčiu etato
Nesumokėjus 72 litų, draudimo sutartis nutrūksta. O atnaujinti ją nėra paprasta. Sumokėjus įmoką, draudimas įsigalioja tik po trijų mėnesių.
Tokia sistema menininkus, architektus ir kitus tik pagal autorines sutartis dirbančius žmones verčia gudrauti. Kad nenutrūktų sveikatos draudimas, jie stengiasi įsidarbinti nors ketvirčiu etato.
Tuomet PSD mokesčius, kad ir kokie maži būtų, sumoka darbdavys.
Permoką vėliau grąžintų
Įstatymas reikalauja PSD mokėti kiekvieną mėnesį, kad nenutrūktų draudimas.
Tiesa, vėliau savarankiškai sumokėtos įmokos gali būti sugrąžintos, jei už gautą honorarą būtų sumokėta daugiau nei 864 litai. Tokia yra minimali PSD 12 mėnesių įmoka.
Tačiau iš kūrybos gyvenantys žmonės metų pabaigoje gali likti ir skolingi PSD fondui. Taip nutiktų, jei PSD įmoka, apskaičiuota pagal autorinį atlyginimą, kartu su menininko savarankiškai sumokėtomis įmokomis būtų mažesnė nei 864 litai.
Tuo tarpu Vokietijoje menininkai turi galimybę mokesčius mokėti vieną kartą per metus - taip išvengiama painiavos.
Mokesčiai išsipūtė
„Esu pavienis darbininkas - dirbu tik pagal autorinę sutartį, bet vis tiek esu laikomas dirbančiu pensininku.
Negana to, kad pensija buvo sumažinta, šiemet ir tie mokesčiai, kurie nurėžiami nuo honorarų, pasidarė labai dideli“, - sakė 73 metų aktorius Regimantas Adomaitis.
Pensinio amžiaus žmonės, kaip ir moksleiviai, studentai, neįgalieji, draudžiami valstybės lėšomis. Todėl R.Adomaitis turi pranašumą prieš jaunesnius.
Jei kokį mėnesį jis negautų autorinio atlyginimo, savarankiškai PSD įmokos jam nereikėtų mokėti.
O štai rašytojas Sigitas Parulskis sakė nespėjęs įsigilinti į painoką PSD mokesčių sistemą.
„Esu gavęs atlygį pagal autorines sutartis užsienyje. Iš jų turėjo būti atskaitytas PSD. Bet mokesčių deklaracijoje to nematyti“, - sakė S.Parulskis.
Ar jis liko skolingas PSD mokesčių, ar jo privalomojo sveikatos draudimo sutartis nenutrūko, paaiškės tik užpildžius deklaraciją.
Paslaugos - brangios
Prarasti privalomąjį sveikatos draudimą - nesaugu. Beveik už visas medicinos paslaugas neapdraustam žmogui tektų mokėti pačiam.
Neapdraustiesiems nemokamai teikiama tik būtinoji, neatidėliotina pagalba. Tai - pagalba, kai medikai gelbsti žmones, esant sunkiai, gyvybei pavojingai būklei.
Pavyzdžiui, gaivina skenduolius, užspringusius, netekusius sąmonės, ištiktus saulės smūgio žmones, stabdo kraujavimą.
Jei po būtinosios pagalbos žmogaus sveikatos būklė tampa stabili, už visą kitą medicinos pagalbą neapsidraudusiam asmeniui tenka mokėti iš savo kišenės.
Neturint PSD, mokama taptų bet kokia planinė pagalba: gydytojų specialistų konsultacijos, tyrimai, operacijos. Įsigyti kompensuojamųjų vaistų taip pat nebūtų galimybės.
Kainos - nesulyginamos
Artūras Seibutis
UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ direktoriaus pavaduotojas
„Viešųjų ir privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kainų lyginti neįmanoma: privačiose įstaigose visos paslaugos yra brangesnės. Nes viešosios ir privačios įstaigos jau 20 metų veikia visiškai skirtingomis ekonominėmis sąlygomis.
Privačių įstaigų kainodarai įtakos turi keletas veiksnių. Pavyzdžiui, valstybei ar savivaldybėms pavaldžios įstaigos yra dotuojamos iš investicinių programų, ES struktūrinių ir kitų fondų.
Apskritys ir savivaldybės skiria tikslinių mokėjimų medicinos įrangai įsigyti, pastatams statyti, atnaujinti.
Per pastaruosius trejus metus viešosios gydymo įstaigos gavo apie 1,5 mlrd. litų valstybės dotacijų. Tuo tarpu privačios įstaigos viską daro savo arba skolintomis lėšomis. O tai didina jų teikiamų paslaugų savikainą, kartu ir paslaugų kainą pacientams.
Valstybinėms ir privačioms gydymo įstaigoms taikomi skirtingi buhalterinės apskaitos principai: valstybinės įstaigos neapskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų. Visa tai lemia, kad Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiūroje sudaro vos 7 procentus. Tuo tarpu daugumoje ES šalių privatus sektorius sudaro 30-60 procentų.“