Tvenkinys greta sodybos – ne maudynėms

Mintis turėti vandens telkinį prie namų turi subręsti. Mat noras pulti ir galvotrūkčiais tenkinti tokią savo užgaidą paprastai baigiasi nevykusiu sprendimu, kuriam taisyti eikvojamas ir laikas, ir lėšos.

Bepigu, kai sodyboje yra žemas drėgnas plotas.

Profesine akimi įvertinus tokią teritoriją, ištyrus gilesnių dirvožemio sluoksnių laidumą ar nelaidumą bent iki 6 metrų gylio, galima prognozuoti, kad pavyks įsirengti gerą natūralią kūdrą ar net tvenkinį.

Tačiau tai – reta išimtis mažoje, 15 arų neviršijančioje, miesto ar priemiesčio sodyboje.

Pakaks, kad dirbtinei kūdrai prie namų bus parinkta tiesiog žemesnė sodybos vieta, natūralus įlomis ar bent ne aukštumėlė.

Sutvarkius krantus, taip įrengtą kūdrą pavyks apsaugoti nuo žemės paviršiumi tekančio ir šiukšles nešančio vandens.

Ją visuomet geriau įrengti atviroje vietoje, nes po suaugusiais medžiais pakištas vandens telkinys taps natūralia šiukšliadėže. Vanduo rinks krintančius lapus, greičiau kaups biogenines medžiagas, tad kūdra netrukus taps tikra pelke.

Ruošiantis kasti ir įrengti dirbtinę kūdrą ypač svarbu apsispręsti, kokios priemonės saugos joje esantį vandenį, kad jis iš ten nedingtų.

Tik natūralus tvenkinys ištisus metus turi vandens prietaką iš upelio ar šaltinių.

Kai tokios prietakos nėra, jis turi būti tiesiog sandarus indas, neprarandantis tokių savybių nei žiemą, nei vasarą. Mat tuščias dirbtinis vandens telkinys – bėda, kokios draugui verčiau nelinkėti.

Betoniniai tvenkiniai su hidroizoliacijos sluoksniais nėra pamiršti, bet nei patikimumu, nei estetinėmis savybėmis nebėra lyderiai.

Betoninis indas gal ir gali būti neblogas sprendimas įsirengiant mažų baseinėlių kompleksą su kaskadomis, tačiau nors kiek erdvesniam vandens plotui verčiau rinktis minkštąsias tvenkinio dangas.

Natūralus kūdros ekranas – apie 0,5 metro storio molio sluoksnis – neturi jokių pranašumų: jį įrengti per brangu, o nuolat drumstas vanduo paskui vers ieškoti geresnių išeičių.

Gamintojai žada, kad speciali plėvelė kūdros sienelėms įrengti laikys 15-25 metus. Tiek ir gana – tiesiog per tiek laiko vandens telkinys įkyrės, vis viena jį rūpės kaip nors pertvarkyti arba to imsis naujas sodybos šeimininkas.

Sprendimą dėl kūdros formos turi padiktuoti gamta – ji tikrai nemėgsta taisyklingų, simetrinių figūrų. O plotą ir gylį labiausiai lemia kūdros paskirtis.

Vien tik dekoratyvinei vandens augmenijai įkurdinti ir sodybai papuošti gana ne gilesnio nei 1 metras vandens telkinio. Jei jame bus įleista žuvų – joms geriau tiktų iki 2 metrų siekianti kūdra tegu ir statesniais šlaitais – vis vien į ją bristi neteks.

Vis dėlto verčiau iškart rinktis tarpinį variantą – įsirengti kūdrą su keliomis skirtingo gylio pakopomis.

Žinoma, tai padaryti sudėtingiau nei tiesiog įtiesti plėvelę į iškastą duobę, bet papildomas rūpestis atsipirks ateityje.

Seklesniuose atabraduose galima auginti įvairų gylį mėgstančius vandens augalus, giliau telksis ir net peržiemos žuvys, varliagyviai.

Didžiausias tokio sodybos akcento priešas – dumbliai.

Ir stovintis vanduo, ir per liūtis jį papildanti dirvos paviršiaus prietaka, sunešanti ir biogeninių medžiagų, taip pat netinkamai parinkta tvenkinio augmenija ir fauna – visa tai dumbliams tik į naudą. Kūdros vanduo bus vis drumstesnis, žaliuos ir tai ne puoš, o darkys sodybos vaizdą.

Kai nėra galimybės formuoti tvenkinio, kuriuo natūraliai pratekėtų vanduo, galima įrengti nors kūdrų kompleksą iš dviejų baseinų su dviem upeliais.

Iš žemutinio didžiojo rezervuaro vanduo pro filtrus siurbiamas aukštyn ir išleidžiamas tekėti viršutiniu upeliu į aukščiau esantį mažąjį indą.

Šiam persipildžius, antruoju upeliu pratekėjusi srovė grįžta atgal į didįjį.

Tokia vandens tėkmė gausina ir deguonies atsargas stovinčiame vandenyje.

Profesionalūs sprendimai, užtikrinantys puikią tvenkinio išvaizdą ir šio sodybos akcento gyvybingumą, ne tik brangiai kainuoja, bet ir atima daug laiko.

Praktikai kaskart ieško kompromisų, bandydami realizuoti netikėtas idėjas – veiksmingas arba ne.

Ką daryti, jeigu įtaisyti kūdrų kaskadas su tekančiu vandeniu nėra nei vietos, nei lėšų, o vanduo kasdien tampa vis blausesnis?

Išeitis – reguliariai pakeisti nors dalį vandens vis jį atnaujinant. Įrengdamas savo kūdrą ir negavęs būtino dydžio vientisos plėvelės, turėjau vargo sujungdamas dvi dalis.

Pasiekti, kad sujungimo vieta būtų tokia pat nelaidi, kaip ir vientisa plėvelė, niekaip nepavyko – pro ją vanduo pamažu sunkiasi ir susigeria į laidų gruntą.

Tačiau tai, pasirodo, tik į naudą. Vandens lygiui per savaitę kiek nusekus, kaskart yra vietos ir proga atgaivinti kūdrą šviežio vandens tėkme.

Dar geriau, kai ne itin sandari kūdra taip nusenka žiemą, kai ji aptraukta ledu.

Ledas pakimba virš vandens, po šia kepure lieka oro ertmė, todėl dar nebuvo atvejo, kad kūdroje imtų dusti žuvys.

Atsitiktinių nesandarumų nekeisčiau į jokį vandens išleidimo vamzdį, kurį siūloma įmontuoti žemiausioje kūdros vietoje.

Sprendimas, kuris turėtų būti lyg ir patikimas, užklumpa staigmenomis: vieną rytą tokia kūdra gali būti tiesiog tuščia.

Indas su vandeniu – tik pusė darbo.

Vandens telkinio krantai yra net labiau pastebimas ir įsimenantis šio sodybos akcento dalykas nei spindinti jo akis.

Kranto kontūrą teks formuoti įvertinus būsimo tvenkinio gylį. Jei jis – ne daugiau kaip metras, nuožulnius kranto šlaitus galima sutvirtinti gruntu, rupiu žvyru ar akmenėliais, kurie vėliau dar sutvirtės, kai ten įsikibs drėgmę mėgstantys pakrančių augalai.

Gilesnei kūdrai, įrengtai mažesniame žemės sklype ir dėl to turinčiai statesnius krantus, verčiau iškart suformuoti akmenų grindinio šlaitus.

Juo labiau jei tvenkinys iškastas lengvesnio dirvožemio zonoje, o jį supa galintis slinkti priesmėlis.

Nesigailiu sutvirtinęs žemiausią, visuomet apsemtą kūdros kranto pagrindo pakopą stambiais rieduliais su betono skiediniu ir net metaline armatūra. Šis žiedas man garantuoja, kad krantas neims irti, nenuslinks aukščiau sudėtas paprastas akmenų grindinys.

Tuos kranto akmenis, pridengusius plėvelės kraštus, guldžiau ne ant smėlio, kaip dažniausiai elgiasi statybininkai.

Atsivežiau tikro pelkės dirvožemio – purvo su jį išraizgiusiomis šaknimis. Juo lyg minkštu patalu ir išklojau šio pakrantės grindinio pagrindą.

Įprasta laukinė vandens pakrančių augmenija sužėlė jau pirmą sezoną.

Kiekvienais metais ji kiek pakinta: vieni augalai keliauja, kiti nunyksta, trečius tenka tiesiog išprašyti, kad tvenkinys neapaugtų krūmais.

Bet žinau, kad kiekvieną vasarą vandenyje tikrai atsispindės žalioji siena, sulaikanti ir vėjo nešamus medžio lapus.

Dirbtinė kūdra, įrengta įtiesus plėvelę ir tik periodiškai papildoma šviežiu vandeniu, nėra patraukli maudynių vieta.

Į klausimą, ar galima tvenkinyje nusimaudyti, kaskart galima atsakyti kitu klausimu: o norėtųsi?

* * *

* Šeimininko sprendimas, kokiam tikslui ir kaip atrodančio vandens telkinio jam reikia. Kaina: pusmetis apmąstymų ir kelionės su lauktuvėmis pas draugus, jau turinčius vandens telkinius.

* Vietos tyrimas – grunto, natūralios prietakos įvertinimas, esamų drenažo linijų paieška. Kaina: grunto gręžinys ir geologinis tyrimas – nuo 2000 litų, informacija apie melioracijos sistemas savivaldybėje – nemokama.

* Leidimai ir projektavimas: jei vandens telkinys bus didesnis nei 300 kvadratinių metrų arba jei jis ir mažesnis, bet įrengiamas valstybės saugomoje teritorijoje. Kaina: parengti dokumentus kainuoja 1000-3000 Lt.

* Kasimas, iškasto grunto išgabenimas už natūralios prietakos ribų, jei reikia – vandenį išsaugančio ekrano, filtrų ir siurblių montavimas. Kaina: 1 aro iškasimas 1000-1500 Lt (įskaitant grunto išgabenimą ar išlyginimą), vandens siurblys su filtravimo sistema – apie 1000 Lt, dirbtinės dangos (tvenkinių plėvelės) kvadratinis metras – 25-40 Lt.

* Vandens telkinio krantų stabilizavimas nuo erozijos, apdaila ir apželdinimas. Kaina: 1 kvadratinio metro sutvirtinimas lauko akmenų grindiniu – nuo 50 Lt, 1 kvadratinis metras įrengtos pakrantės vejos – 5-8 Lt.

* * *

* Pavasaris. Metas subalansuoti biogeninių medžiagų kiekį kūdroje: pašalinti iš dugno pūvančias augalines nuosėdas, pakeisti nors dalį vandens tyru ir švariu.

* Vasara. Karštuoju metų laiku atvirame inde laikomas vanduo nyksta – teks papildyti išgaravusį vandenį, stebėti, kad žuvims jame nepritrūktų deguonies. Jei pakrančių ar vandens augmenija taps pernelyg vešli, galima ją tramdyti pašalinant perteklių. Tai laikas, kai žuvys laukia papildomo pašaro – natūralių išteklių joms neužteks.

* Ruduo. Laiku pašalinus nykstančias žolinių augalų liekanas, neleidus nuskęsti į vandenį nukritusiems lapams, kūdra išliks švaresnė ir kitais metais. Vandens filtrus ir siurblius verčiau išmontuoti, išvalyti ir pasidėti iki pavasario.

* Žiema. Kūdra lyg žiemos miegu užmigęs žvėris tikisi ramaus poilsio. Net ir pasivaikščiojimai ledu be jokio reikalo drumsčia žiemojančių jos gyventojų ramybę.