Lietuviai negali atsiplėšti nuo savo namų slenksčio

„Gailiuosi, kad prieš ketverius metus to nepadariau. Išnuomojau gerą savo butą Šiaurės miestelyje ir išsinuomojau namą Pavilnyje. Kiekvieną mėnesį primoku tik 600 litų skirtumą.

Net jeigu apskaičiuočiau, kiek išleisčiau, pavyzdžiui, per dešimt metų, vis tiek neapsimokėtų užsikrauti papildomų rūpesčių ir pačiam statytis namo. Nuomojamame name neturiu jokių rūpesčių”, – pasakojo trisdešimtmetis Donatas Godelis.

Į nuomojamą 150 kvadratinių metrų ploto namą iš 80 kvadratinių metrų ploto buto jis su žmona ir metų sulaukusiu vaiku atsikraustė balandį.

Naujagimis buvo vienas svarbiausių motyvų pakeisti miesto aplinką. Namą šeima išsinuomojo dvejiems metams.

„Nuosavą namą pasistatysiu, bet vėliau. O dabar ketinu jį išsinuomoti.

Noriu pagyventi name, kad galėčiau pajusti, suprasti, kokio būsto man reikia – kokių erdvių, planavimo, į ką verta ir į ką neverta investuoti, kas patinka, o kas ne. Tai – racionalus sprendimas.

Iki šiol gyvenau bute, bet dabar svarstau, ar jį išnuomoti, ar parduoti. Kaune nuomos kainos tokios mažos, kad to daryti nelabai apsimoka”, – aiškino kaunietis verslininkas Erlendas Pigaga.

Kaune nelengva ir namą išsinuomoti.

Verslininkas tikino, kad buvo priverstas rinktis iš kelių dešimčių variantų. O namų, kurių kokybė jį tenkintų, – vos keli.

Žinoma, namų nuomos kainos Kaune perpus mažesnės nei Vilniuje.

Už nusižiūrėto namo nuomą E.Pigaga nuo rudens ketina mokėti po 1800 litų. Tačiau net ir puikiai įrengtą savo butą Kaune jam pavyktų išnuomoti už 600 litų.

Nekilnojamojo turto ekspertai tvirtina, kad tai nėra masiškas reiškinys ir pagrindiniai namų nuomininkai, bent jau Vilniuje, išlieka užsieniečiai verslininkai arba diplomatinio korpuso atstovai.

Lietuviams daugumos nuomojamų namų kainos, siekiančios 4000–7000 Lt per mėnesį, tiesiog neįkandamos.

„Tačiau pastaraisiais metais jau atsirado didesnė paprastesnių namų, kurie išnuomojami už 2000–3000 Lt per mėnesį, pasiūla, o tokia kaina priimtina ir lietuviams.

Dažniausiai tai – didelės šeimos”, – sakė nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus” Senamiesčio biuro vadovas Marius Čiulada.

Namų nuomotojai – arba intensyviai dirbantys žmonės, kurie ilgesniam laikui išvyksta į užsienį, arba su finansiniais sunkumais susiduriantys gyventojai.

Nemažai namų, kurie šiuo metu išnuomojami, yra anksčiau matyti parduodamų būstų skiltyje. O kai kurie nuomotojai nuomininkams iškart siūlo pagalvoti apie galimybę tą būstą įsigyti.

Kai kurie namų savininkai klientų ieško originaliai – jie siūlo kraustytis gyventi į neįrengtą namą ir, užuot mokėjus nuompinigius, atlikti remontą.

Nors yra gyventojų, ieškančių namų, už kurių nuomą reikėtų mokėti vos 500 litų, taip pigiai savo namą siūlančių savininkų nematyti.

Vilniaus apylinkėse gana prastą namą galima išsinuomoti už 1500 litų, o geresnės būklės – už 2000–3000 litų per mėnesį.

Prabangių namų, esančių sostinės Žvėryno ar Valakampių rajonuose, nuomos kainos perkopia 10 tūkst. litų per mėnesį.

Kodėl lietuviai bijo nuomotis namą, o yra įsitikinę, kad verčiau turėti nuosavą?

Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal turimą nuosavą būstą. Didžiojoje dalyje Vakarų Europos šalių kur kas labiau įprasta būstą nuomotis.

Tai suteikia tam tikrų privalumų – galimybę lengvai keisti gyvenamąją vietą, jeigu atsiranda darbo pasiūlymų arba norisi pagerinti aplinką.

Maža to, dažniausiai įvairias komunalines problemas imasi spręsti savininkas, o nuomininkui, kaip klientui, nereikia niekuo rūpintis.

Tačiau dauguma lietuvių atšautų, kad juos erzina netgi svetimų žmonių kvapas namuose, daiktai, kurie jiems nepriklauso, ir tai, jog namuose, kuriuose gyveni, nesi šeimininkas.

Tai, kad nuosavas namas lietuviams yra tiesiog privalomas atributas, rodo aplink Vilnių prieš kelerius metus sparčiai išsiplėtusios nuosavų namų gyvenvietės. Krizės grimasa kai kuriuose kvartaluose – negyvenamų namų yra daugiau nei gyvenamų.

Žvelgiant į namų nuomos kainas akivaizdu, kad namai yra visai kitas segmentas, palyginti su didžiąja dalimi nuomojamų butų. Kainomis su jais galėtų konkuruoti nebent prašmatnūs butai miesto centre arba Senamiestyje.

„Iš tiesų gali būti, kad išnuomojus gerai įrengtą butą miesto centre gautos pajamos kompensuotų neblogo namo nuomos išlaidas.

Tad tai neblogas sprendimas, pavyzdžiui, padidėjus šeimai pakeisti aplinką”, – pripažino „Ober-Haus” ekspertas M.Čiulada.

Dažniausiai nepagrįsta namų savininkų baimė išnuomoti būstą yra ir ta, kad naujakuriai namus visiškai nugyvens, po to teks daryti brangiai kainuojantį remontą.

Tačiau galima manyti ir kitaip – žmonės, įsikeliantys į namą porai metų, padarys viską, kad čia jaustųsi lyg namie – palaikys švarą ir tvarką.

„Kai prasidėjo sunkmetis, mes taip pat manėme, kad gerokai suaktyvės kokybiško būsto nuoma. Kai kainos krito, atrodė logiška su labai nedidele priemoka pasigerinti gyvenimo kokybę – iš mažesnio būsto persikraustyti į didesnį.

Tačiau dabar galima konstatuoti, kad tas kokybinis šuolis neįvyko. Lietuviai labai prisirišę prie nuosavo būsto. Jiems baugu net pagalvoti, kad galėtų gyventi svetimuose namuose, o savo išpuoselėtą butą išnuomoti”, – sakė bendrovės „Apus turtas” vadovas Rimas Kirdulis.

Jis pridūrė, kad namų nuomos rinka labai maža.

Pavyzdžiui, Vilniuje nuomai siūloma apie 200 namų, o jų kaina vidutiniškai svyruoja nuo 2000 iki 7000 litų ir įkandama labai mažam klientų būriui.

Net tie, kurie nuomojasi namus, vis dėlto labiau svajoja apie nuosavą būstą.

Vilnietė Renata Krapienė jau metus gyvena nuomojamame name ir šiuo metu ieško kito nuomojamo būsto savo šeimynai.

„Savas būstas yra savas. Nuomojamės todėl, kad šiuo metu statome namą. Su vaikais visai nenorime glaustis statybvietėje.

Aišku, tos statybos užtruko – neimame jokių banko paskolų, statomės savo jėgomis, tad viskas ne taip greitai ir juda, kaip norėtųsi”, – sakė dviejų vaikų motina R.Krapienė.

Ji dirba rinkodaros vadove vienoje Vokietijos kompanijoje, tad dažnai keliauja po užsienį. Ten nuomotis būstą – įprasta.

„Žmonės tokie – jie negalvoja racionaliai, bet įsikala stereotipus, kad jiems būtinai reikia turėti nuosavą daiktą – nuosavą vandens motociklą, nuosavą sodybą, nuosavą namą.

Koks man skirtumas, kieno tas vandens motociklas, jeigu juo naudosiuosi kartą per metus? Jį reikia kažkur laikyti, transportuoti, prižiūrėti.

Žinau, ką reiškia statytis namą. Tai daugybė rūpesčių kelerius metus.

Jeigu nori gyventi kokybiškai, ir didelių investicijų reikia. Geriau tuos pinigus investuoti kitur, o pačiam išsinuomoti patinkantį namą ir gyventi be rūpesčių”, – neabejojo vilnietis D.Godelis.

Anot jo, už tuos papildomai išleidžiamus 600 litų jis gauna visiškai kitą gyvenamąją aplinką, puikius kaimynus ir ramybę.

Naujų D.Godelio namų šeimininkai keleriems metams išvažiavo į užsienį. Naujakuriai iškvietė valymo bendrovę, kuri idealiai sutvarkė namus.

Čia neliko nė vieno buvusių šeimininkų daikto – tik baldai.

Atsivežęs savo asmeninius daiktus D.Godelis su šeima netrukus jaukiai įsikūrė tarsi nuosavuose namuose – bent dvejus metus tai ir bus jų būstas.

„Nematau jokios problemos gyventi nuomojamame name. Visi europiečiai šitaip gyvena ir nesiskundžia.

Turėsiu galimybę įvertinti, kas ir kaip, po to ir pats statysiuosi namą.

Kai vyksta statybos, juk reikia kažkur gyventi. Negi kvėpuosi dulkėmis kasdien.

Be to, statybos gali ir užtrukti”, – aiškino E.Pigaga, vis dėlto norintis turėti nuosavą namą.

Svarbiausias argumentas būstą pirkti, o ne nuomotis, yra tai, kad mokėdami įmokas bankui gyventojai galiausiai taps būsto savininkais, o nuomininkai – ne.

Tačiau nuomos kainos yra gerokai mažesnės nei būsto paskolų įmokos už atitinkamos vertės būstą.

Be to, bankui mokamos palūkanos taip pat negrįš. Todėl vertėtų pasvarstyti, racionaliai apskaičiuoti, kas ekonomiškai naudingiau.

Daugelis gyventojų, norinčių įsikurti nuosavame name, nuomą laiko beprasmiu pinigų švaistymu.

Mokėdami po 2000 litų kiekvieną mėnesį vieną dieną jie vis tiek turės iš šio būsto išsikraustyti. Tačiau už tokį pat nuosavą namą jie būtų priversti mokėti bankui gal net po 4000 litų per mėnesį.

Krizė parodė, kad paskola bankui gali tapti peiliu po kaklu, o būstas nėra daiktas, kurį bus galima bet kurią akimirką lengvai parduoti.

Sudėtingoje situacijoje atsidūrę žmonės negali tiesiog padėti raktelių ant stalo ir susirinkę daiktus atsisakyti brangiai kainuojančio namo.

„Problema ta, kad žmonės namus stato galvodami apie savo vaikus – esą turtas liks jiems. O patys toms statyboms paaukoja ne vienerius metus, paskui pritrūksta pinigų.

Reikia išmokti gyventi čia ir dabar, mėgautis šia diena”, – aiškino E.Pigaga.

Didžiausia bėda ta, kad Lietuvoje nuomos rinka visiškai neišplėtota.

Pasiseka tiems, kurie suranda patogų namą ir dar susidera dėl geros kainos. Lietuvoje nėra namų nuomos rinkos, nes pasiūlyti savo būstą klientams savininkus privertė tik sunkmetis.

Daugelis namų, kurie siūlomi nuomoti, įrengti taip, kad, norint juose jaustis tarsi namie, reikia turėti labai savitą skonį. Ir kad tas skonis daugiau ar mažiau sutaptų su dažnai labai išskirtiniu savininkų, kurie į namą sudėjo visą savo išmonę, požiūriu.

Kiek geriau viskas atrodo prieš dvejus trejus metus statytuose namuose, kuriuose jau vyrauja modernios medžiagos ir stilius. Ir nors juos būtų lengva apkaltinti nuėjus lengviausiu keliu, tokia aplinka gali būti priimtina daugeliui.

Maža to, ekspertai tvirtina, kad dauguma namų nuomojami ne ilgiau nei dvejiems metams. O tai iš nuomininkų atima tam tikrą saugumo jausmą, jie žino, kad vieną dieną bus išprašyti iš namų ir vėl teks patirti kraustynių rūpesčius.

Daugybėje naujų individualių namų gyvenviečių aplink Vilnių kone pusė namų stovi tušti, nes statytojai nerado pirkėjų. Šie pastatai turi visas komunikacijas, tačiau juose neatlikta apdaila.

Stebina tai, kad verslininkai nepanoro šių būstų galutinai įrengti ir pasiūlyti nuomoti. Jų argumentas – toks namas jau bus nebe naujas, o atlikta visa apdaila gali neįtikti išrankiems pirkėjams.

Britai mano kitaip. Sprogus nekilnojamojo turto burbului Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, nekilnojamojo turto bendrovės suskato siūlyti „Rent to buy” („Nuomokis ir pirk”) schemą. Kad paskatintų būsto pardavimą, tokį projektą siūlė net Dublino savivaldybė.

Schema paprasta – nuomininkas pasirašo preliminarią pirkimo ir pardavimo sutartį ir nuo dvejų iki penkerių metų moka nuomos mokestį už būstą. Šios įmokos yra didesnės nei tokio pat namo nuomos kaina rinkoje.

Pasibaigus nuomos laikotarpiui, gyventojas gali būstą nusipirkti – dalis jo įnašo jau būtų įskaičiuota į kainą. Taip pat gali nuspręsti, kad namas jam nepatiko arba per brangiai kainuoja, ir sandorio atsisakyti.

Taip gyventojas gali išbandyti jam patinkantį būstą ir priimti ne emocijomis, o patirtimi paremtą sprendimą. Be to, per dvejus metus galima sukaupti pakankamą pradinį įnašą banko paskolai.

Jeigu per tą laikotarpį būstas pabrango, sandoris nuomininkui gali būti netgi ekonomiškai naudingas, nes būsto kaina būna įrašyta preliminarioje sutartyje.

Trūkumas tas, kad nusprendęs nepirkti būsto nuomininkas permoka už jo nuomą, nes, kaip minėta, tokį pat būstą rinkoje jis galėjo išsinuomoti pigiau. Jeigu per tą laiką būstas atpinga, sudaryti sandorio taip pat neapsimoka.