A.P.Purio gyvenimą temdo 1998-aisiais prasidėjęs jo gyvenimo be namų tarpsnis. Viskas prasidėjo nuo to, kai 42 metus savo bute Pilies g. Nr. 6 gyvenęs dailininkas 1998 m. vasarą buvo išprašytas iš savo 21 kvadratinio metro ploto buto, kuriame A.P.Purys įsikūrė 1958 metais:. „Tada šias patalpas gavau kaip jaunas specialistas, pats jas įsirengiau ir gyvenau ten su žmona ir dukra. Kai žmona mane paliko, devynerius metus bute gyvenau vienas, o nuo 1970-ųjų butas tapo mano dirbtuvėmis.“
Jam nieko apie tai nežinant, Vilniaus arkivyskupijos kurija už 44 tūkst. litų pardavė jai pagal bažnytinę teisę priklausantį butą vienai Vilniaus gyventojai. 1998 m. rugpjūtį, grįžęs iš parodos Hanoveryje (Vokietija), A.P.Purys savo buto duryse surado pakeistą spyną ir pritvirtintą raštelį, kuriame teigta, jog jo buto raktai – pas naująją šeimininkę.
Bute liko visi A.P.Purio daiktai – drabužiai, tapybos darbai, nemažas archyvas. Dailininkui, VDA docentui teko glaustis pas draugę Vilniaus pedagoginio universiteto bendrabutyje.
Visus savo daiktus A.P.Purys išvydo tik po šešerių metų kančių kelių. Visą tą laiką jam teko bylinėtis su butą atėmusia Vilniaus arkivyskupijos kurija.
„Sugaišau šešerius metus, tačiau nieko nepasiekiau. Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi paliko galioti Bažnyčiai palankų žemesnės instancijos teismo sprendimą. Bažnyčia turi gerus advokatus, be to, viską sprendžia per savo galingus ryšius. O man teko laukti šešerius metus, kol leis daiktus pasiimti. Per tą laiką negalėjau dalyvauti jokiose parodose“, - guodėsi dailininkas.
A.P.Purys nekaltina vien Bažnyčios. Anot jo žodžių, dėl jo liūdno likimo kalta ir tuometė miesto valdžia, aiškinusi, kad studijos privatizuoti negalima: „Dar 1992 m. vasario 25 d. įteikiau Senamiesčio seniūnijai prašymą leisti privatizuoti minėtą kūrybinę dirbtuvę, - prisimena dailininkas. Teisinantis, kad nėra inventorizacijos bylos, šis klausimas buvo vilkinamas metus.
1993 m. gegužės 27 d. už butą sumokėjau 4118 rublių, tačiau beveik dvejus metus Vilniaus miesto valdyba vengė notariškai apiforminti pirkimo-pardavimo sandorį. O 1995 m. gegužės 11 d. sostinės mero sprendimu šių patalpų privatizavimas jau buvo sustabdytas, nes į pastatą Pilies g. 6 ėmė pretenduoti Vilniaus arkivyskupija.“
Tik 1999 m. A.P.Purys teigė atsitiktinai sužinojęs iš kaimynų, kad visos namo patalpos išparduotos, o jo butas dar 1998 m. spalio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu perduotas nuosavybės teisėmis Vilniaus arkivyskupijai.
„Ieškodamas teisybės, kreipiausi į savivaldybę, arkivyskupijos kurijos ekonomo tarnybą. Nei vienoje, nei kitoje institucijoje teisybės neradau. Arkivyskupijoje iš karto pajuto, kad čia kvepia pinigais ir pasiūlė per savaitę man nusipirkti butą už 51 tūkst. litų. Apstulbau – aš ne komercijos žmogus, man reikėjo laiko, kad pasiskolinčiau tokią didelę pinigų sumą“, - prisimena A.P.Purys.
Negavus iš dailininko pinigų, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas vyskupas Juozas Tunaitis sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su viena vilniete, kuriai netrukus butas buvo parduotas kaip „neišnuomotos negyvenamos patalpos“.
A.P.Purys teigia esąs įsitikinęs, o jo įsitikinimą patvirtina archyvinė medžiaga, kad patalpos Pilies g. Nr.6 niekada nepriklausė Katalikų bažnyčiai: „Mano žiniomis, ten buvo tekstilės sandėlis, o po karo – teatro draugijos stalių dirbtuvė.“
„Nuėjau pas J.Tunaitį ir paklausiau: “Vyskupe, kodėl metate mane į gatvę? Ne, ne, man buvo atsakyta, juk man sakė, kad ten niekas negyvena.“
A.P.Purio manymu, vyskupą J.Tunaitį apmulkino arkivyskupijos kurijoje visus reikalus tvarkantis vienos šeimos klanas. Tas pats, kuris Kristaus Karaliaus seserų vienuolijai išrūpino pačias geriausias sąlygas: joms pavesti Trinapolio ekolekcijų namai, pastatyti šalia „Vilties“ integruotos vidurinės mokyklos specialūs namai. Šio klano „motinėlė“, šešėlinė arkivyskupijos vadovo patarėja dėl savo apsukrumo ne juokais kartais vadinama tiesiog „karaliene“.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos teisininkas Darius Krukonis sutiko man pakomentuoti A.P.Purio buto-dirbtuvių istoriją. Kurijos teisininko D.Krukonio atsakymas buvo lakoniškas ir ne artimo meile, o įstatymu grįstas: “Teismai priėmė sprendimus, galiausiai Aukščiausias Teismas nusprendė, kad viskas gerai. Jei netikite, pkaluskite Kūrio. Taigi, viskas teisiškai gerai.”
Bažnytinis teisybės suvokimas
Tai – toli gražu ne pirmas kartas istorijoje, kai Katalikų bažnyčia Lietuvoje išmeta žmones į gatvę. Menininkams gerai žinomas Rapolo Jakimavičiaus atvejis. Žymus skulptorius, tarpukaryje studijavęs Krokuvoje, Paryžiuje, Italijoje, dėstęs Vilniuje ir kūręs skulptūras Bažnyčios užsakymu, gyveno šalia minėtojo Pilies gatvės 6-ojo namo. Jį taip pat iškeldino Katalikų bažnyčia, teigia A.P.Purys. Jis vardija ir kitų garsių menininkų, bažnyčios išmestų į gatvę, pavardes. Tarp jų – ir žinoma dailininkė Skaistė Žilienė.
„Esu nusivylęs Bažnyčia ir teismais, kurie Bažnyčiai pataikauja. Dabar kaip tik skaitau knygą apie kryžiaus karus ir matau, kad niekas nesikeičia“, - samprotauja A.P.Purys, dabar nuomojantis kuklų kambarėlį viename senųjų Vilniaus rajonų.