Ant Samidino Ismadjarovo cigarečių pakelio parašyta: „Saugokite vaikus nuo cigarečių dūmų.” Bet Kazachstane kur kas opesnis klausimas – kaip apsaugoti vaikus, dirbančius tabako plantacijose.
Amerikos tabako milžinas „Philip Morris” Kazachstane perka tabaką iš tiekėjų, kurie išnaudoja ne tik paprastus darbininkus, bet ir vaikus. Tačiau šalies vyriausybei tai – nė motais.
Kazachstano tabako plantacijose lankėsi Vokietijos žurnalo „Der Spiegel” žurnalistai.
Kiekvieną rytą penktą valandą S.Ismadjarovas ir jo šeima asilo traukiamu vežimaičiu keliauja į tabako laukus. Tolumoje matyti snieguoti kalnai, stūksantys pasienyje su Kirgizstanu.
120 kilometrų į rytus nuo didžiausio Kazachstano miesto Almatos nutolusiame Malibajaus regione, kuriame gyvena 5 tūkst. žmonių, prasidėjo tabako derliaus nuėmimas.
Nesirūpina jokia apsauga
Iki 9 val. ryto Ismadjarovai skina tabako lapus. 18-metė duktė Gulsina, trejais metais jaunesnė Begemai, 13-kos Tachmina ir 10metis sūnus dirba be guminių aulinukų, kaukių ir kombinezonų.
Niekas čia nepaiso, kad apsaugos priemonės plantacijose būtinos, nes čia tvyro nikotino ir pesticidų, kuriais naikinami kenkėjai, tvaikas.
Samidinas net nežino cheminių medžiagų, kuriomis jis purškia tabako lapus, pavadinimų.
Drėgnomis dienomis tabako lauke dirbantis žmogus gali prisikvėpuoti tiek nikotino, kiek jo yra 36 cigaretėse.
Tačiau jei vaikas skundžiasi galvos skausmu, silpnumu ir šleikštuliu, niekas iš Malibajaus gyventojų nepagalvoja, kad šių negalavimų kaltininkas – tabakas.
Svajoja apie universitetą
Vidurinėje Azijoje vaikų darbas jau seniai tapo tradicija, tad ir S.Ismadjarovas nemato nieko bloga, kad visa šeima dirba laukuose. Tik jo žmona norėtų, kad bent vienas vaikų eitų į mokyklą, o vėliau mokytųsi universitete.
Apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją S.Ismadjarovas girdėjo tiek pat mažai, kaip ir apie Kazachstano vyriausybės įstatymą, draudžiantį vaikams dirbti tabako plantacijose.
S.Ismadjarovas taip pat nežino, kad Amerikos koncernas „Philip Morris”, kuris perka jo vaikų surinktą tabaką, yra Ženevos fondo „Eliminating Child labour in Tobacco-Growing” narys. Šis fondas kovoja prieš vaikų darbą.
Praėjusiais metais cigarečių milžinas pateko ir į žmogaus teises ginančios organizacijos „Human Rights Watch” akiratį.
Organizacijos darbuotojai, apklausę 68 sezoninių darbininkų šeimas, nustatė 72 vaikų darbo atvejus Malibajaus rajone.
Tik vienos šeimos vaikai lankė mokyklą.
Apklaustos šeimos neturėjo priėjimo prie geriamojo vandens, todėl kai kurios naudojo vandenį iš drėkinamųjų kanalų, kurie užkrėsti pesticidais ir trąšomis.
Būta atvejo, kai kazachų žemvaldys iš dirbti atvykusios kirgizų šeimos išskaičiavo tiek pinigų už maistą, būstą ir kelionę, kad žmonės netgi liko skolingi darbdaviui. Todėl šeima buvo priversta kitus metus dirbti veltui.
Nepajuto jokio pagerėjimo
2009-ųjų spalį „Human Rights Watch” apklausos rezultatus pateikė koncernui „Philip Morris”. 77 tūkst. darbuotojų visame pasaulyje turintis ir 15 procentų cigarečių rinkos už JAV ribų užimantis koncernas žadėjo pagerėjimą.
S.Ismadjarovo šeima to nepajuto.
Veterinaro išsilavinimą turintis Samidinas vertėsi tik atsitiktiniais darbais nedideliame Kirgizstano pietuose esančiame Ošo mieste.
Jis su šeima norėjo sutaupyti pinigų, nusipirkti karvių ir žemės, suremontuoti seną namą.
Bet to, ką uždirbo, nepakako svajonėms įgyvendinti, tad jis su šeima paliko gimtąjį Ošą.
Tačiau dabar Samidino uždarbio nepakanka ir tam, kad galėtų bent kartą per savaitę suvalgyti mėsos.
Schema – vėl ta pati
„Philip Morris” kalamas prie gėdos stulpo, kaip anksčiau kiti pasaulio koncernai, pavyzdžiui, „Ikea” ar „Apple”.
Veiklos schema visuomet ta pati: įmonės oficialiai deklaruoja sąžiningą elgesį ir socialinę atsakomybę. Bet paskui jos perka žaliavą iš tiekėjų, kurių veiksmų negali kontroliuoti.
Daugelis tiekėjų vis dar dirba tokios sąlygomis, kurios Europoje ir Amerikoje yra dešimtmečius uždraustos. Tai ir pernelyg ilgas darbo laikas, ir vaikų darbas, ir nereguliarus algų mokėjimas.
Gausius naftos ir gamtinių dujų išteklius turintis Kazachstanas yra turtingiausia regiono valstybė.
Bendrasis šalies vidaus produktas siekis 11 800 dolerių vienam gyventojui. Tai penkis kartus daugiau nei Kirgizstane – vienoje skurdžiausių Vidurinės Azijos šalių.
Pigi darbo jėga iš kaimyninių šalių – Kazachstano ekonomikos variklis. Atvykėliai darbuojasi statybose bei žemės ūkyje, bet daugiausia jų – medvilnės ir tabako plantacijose.
Dar 2006-aisiais Tarptautinė darbo organizacija paskelbė, kad Kazachstane daugiau nei pusės plantacijų darbininkai yra vaikai. Bet nuo to laiko mažai kas pasikeitė.
Už darbą gavo grašius
Samira Umursakova su vaikais gyvena iš molio drėbtoje lūšnelėje, visai netoli Ismadjarovų. Plakatas su Kaabos šventove Mekoje ir nedidelis „Sony” televizorius – vienintelė prabanga.
Šeima pabėgo iš skurdaus, etninių neramumų suskaldyto Kirgizstano, tačiau Kazachstane pakliuvo į žemvaldžio Arkino Aslijevo spąstus.
Praėjusiais metais prieš sezono pradžią vienišai motinai ūkininkas sumokėjo 70 tūkst. tengių (1260 litų). Moteris buvo labai patenkinta.
Tačiau nuėmus derlių A.Aslijevas pareiškė, kad tie 70 tūkst. tengių buvęs avansas, o dabar moteriai tepriklauso 10 tūkst. tengių (180 litų).
Tai buvo atlyginimas už devynių mėnesių darbą.
Moteris gavo pusantro karto mažesnį uždarbį nei Kazachstano įstatymuose numatytas minimalus atlyginimas.
Darbininkai tampa vergais
Beveik visi plantacijų savininkai su savo darbininkais atsiskaito tiktai po derliaus nuėmimo. O dauguma darbdavių dar ir atima pasus.
Taigi sezoniniai darbininkai smunka iki vergų lygio. Jeigu jie pabėga, netenka atlyginimo ir tampa nelegalais.
Taip nutiko ir S.Umursakovai. Neapsikentusi moteris pabėgo nuo A.Aslijevo ir dabar gyvena neturėdama paso.
Kai pareigūnai Malibajuje surengia nelegalų gaudynes, jie iš sučiuptų sezoninių darbininkų, neturinčių paso ir leidimo dirbti, reikalauja kyšių.
Tuo tarpu žemės savininkų pareigūnai neliečia.
Nelegalų – iki milijono
Kazachstano vyriausybė šiemet leidimų dirbti užsieniečiams skaičių sumažino iki 64 tūkstančių. Tačiau šis skaičius neparodo tikrojo dirbančių atvykėlių skaičiaus.
Manoma, kad imigrantų, kurie šalyje gyvena nelegaliai, esama iki milijono.
Dabar S.Umursakova dirba pas Afganistano karo veteraną Bakrimdschaną.
„Jei derlius bus geras, gausiu pakankamai pinigų ir galėsiu sumokėti už savo ir vaikų kelionę į namus – Kirgizstaną”, – sakė Samira.
Jos naujasis darbdavys esąs kur kas draugiškesnis.
Jis žada parūpinti Samiros vaikams vietą mokykloje ir giria „Philip Morris” atostogų stovyklą, kurioje šiais metais ilsėsis daugiau nei 300 tabako fabriko darbininkų vaikų.