Lietuvoje gali kainas pakelti du kartus, tačiau pirkėjai vis tiek rinksis lietuvišką prekę, pigesnio lenkiško cukraus ar miltų nepirks.
Nors parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių įvežtinių pagardų, vartotojai ieško lietuviškų etikečių.
Fermentinis sūris, sviestas, šokoladas, kvietiniai miltai, virta dešra, silkių filė – didžiausią apyvartą praėjusią žiemą turėję gaminiai.
Lietuviškų produktų pardavimas prekybos tinkluose sudaro apie 60 procentų visų prekių apyvartos.
„Kai kurie lietuviški produktai yra tiesiog nepamainomi.
Rinkdamiesi maisto produktus lietuviai yra nacionalistai. Tačiau to tikrai nepasakysi, kai perkamos pramoninės prekės”, – sakė rinkos tyrimų bendrovės „AC Nielsen Baltics” vadovas Artūras Urbonavičius.
Lietuvos maisto pramonės asociacijos vadovės Irmos Pilipienės teigimu, lietuviai importinį maisto gaminį renkasi nebent tada, kai neranda lietuviško analogo.
Cukrus – ne toks saldus?
Prekybininkai pastebėjo, kad Lietuvoje pagamintų maisto produktų paklausa didėja kasmet. Nesvarbu, ar šalį krečia krizė, ar lyja pinigais.
„Buvome atvežę pigesnio cukraus, miltų. Lenkiški produktai taip pat yra kokybiški. Tačiau parduoti juos labai sunku.
Mūsų pirkėjai vertina tik vietinę produkciją”, – sakė prekybos tinklo „Maxima” atstovė Renata Saulytė.
Lenkiškas cukrus arba miltai prieš lietuviškus konkurentus nusileidžia ne tik kaina, bet ir įvaizdžiu.
„Dalis lietuvių yra įsitikinę, kad lenkiškas cukrus ne toks saldus kaip mūsiškas. Todėl ir menkai perka, net jei jis pigesnis”, – pripažino R.Saulytė.
Tačiau Marijampolės bendrovės „Arvi cukrus” generalinis direktorius Eduardas Justinas Jakevičius įsitikinęs, kad vartotojų lojalumą lemia geresnė lietuviško cukraus kokybė.
Importuotojai naudoja skirtingą gamybos technologiją nei Lietuvos perdirbėjai. O tai lemia prastesnę kokybę.
Panašiai kalba ir miltus gaminančios bendrovės „Malsena” komercijos direktorius Ramūnas Gailius.
Jis pastebėjo, kad mūsų vartotojai lenkiškų miltų kokybę vertina pagal įprastus stereotipus ir renkasi tik lietuvišką produkciją.
„Kita vertus, panašios kokybės lenkiški miltai negali būti pigesni nei mūsiškiai”, – įsitikinęs R.Gailius.
„Malsena” netgi neimportuoja žaliavos iš Lenkijos.
„Nuolat bendradarbiaujame su mūsų ūkininkais, tariamės su jais dėl grūdų veislių. Vartotojai tai vertina”, – svarstė „Malsenos” komercijos direktorius.
Dominuoja vietos prekės
Jei importuotojai parduotuvių lentynas užverstų užsieninėmis kruopomis, liktų nusivylę. Košes verdame tik iš vietinės produkcijos.
Ar kas matėte užsieninio medaus? Ne. Nes ir prekybos centrai, ir turgūs užversti mūsiškių bitininkų medumi.
„Vietos gamintojų kruopos, medus, mineralinis vanduo, cukrus, miltai, pomidorų padažai tokie populiarūs, kad mūsų tinkle beveik nėra šių prekių iš užsienio”, – tikino prekybos tinklo „Iki” komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta.
Karaliaus karūna „Vytautui”
Kai kurios Lietuvoje pagamintos maisto prekės visada buvo populiarios. O kai kurioms užkariauti rinką pavyko tik po ilgų metų.
Pavyzdžiui, mineralinio vandens rinkoje iš paskutiniųjų kaunasi lietuviai, latviai, baltarusiai, prancūzai, gruzinai.
„Iki” tinkle tiktai neseniai rinkos karaliaus karūną užsidėjo „Vytautas”. Jis pralenkė pirmavusį konkurentą iš Gruzijos „Borjomi”.
„Džiugu, kad lietuviams pavyksta laimėti konkurencinę kovą tose grupėse, kuriose anksčiau vyravo importinės prekės”, – sakė V.Lopeta.
Prekybininkai pastebi, kad pastaruoju metu „Obelių” aliejus metė pirštinę populiariesiems konkurentams. Lietuviško aliejaus prekyba populiarėja ir gali būti, kad importinei produkcijai teks kiek pasitraukti.
Pieno lentynose – savi ženklai
Pieno produktų lentynose – panaši padėtis. Tiesa, kai kuriems įvežtiniams gaminiams čia sekasi neblogai.
Pavyzdžiui, „Maxima” tinkle „Danone” produkcija užima trečdalį jogurtų rinkos.
Tačiau pienas, varškė, sviestas ir grietinė – tik lietuviški.
„Šie gaminiai nėra tokie pelningi, kad kas nors bandytų veržtis į rinką. Menkai teuždirbtum, įvežęs pieno iš svetur”, – įsitikinęs bendrovės „Pieno žvaigždės” vykdantysis direktorius Linas Sasnauskas.
Tiesa, į lentynas bando brautis latviškas pienas. Ilgai galiojančiu pienu bando vilioti ir lenkai. Tačiau tai – tik pavieniai bandymai.
Fermentinių sūrių rinkoje lietuviams irgi niekas nemeta iššūkio.
„Tačiau pelėsiniu sūriu mes gerokai nusileidžiame importuotojams”, – sakė „Maxima” atstovė R.Saulytė.
Lietuviška degtinė mielesnė?
Nors parduotuvių lentynose netrūksta importinės degtinės, mūsiškė produkcija užima 85 proc. rinkos.
Pasiūla didelė, bet ir alkoholį lietuviai renkasi vietinį.
Bendrovės „Stumbras” rinkodaros vadovas Algirdas Čiburys pasakojo, kad lūžis įvyko 2004 metais, kai šalis tapo ES nare: „Prieš tai, kas tik norėjo, galėjo vežti įvairios degtinės. Dabar rusiškos, ukrainiškos ir baltarusiškos degtinės atsiveža patys prekybininkai. Tačiau mes atlaikėme spaudimą.”
Kokybiška importinė degtinė kainuoja 30–50 proc. brangiau už panašią lietuvišką.
Apklausų rezultatai rodo, kad 8 iš 10 Lietuvos gyventojų renkasi lietuviškas prekes, net jei jos kainuoja brangiau.
Pirmenybę lietuviškai prekei teikia vidutines (400–800 litų) ir didesnes (800–1500 Lt) pajamas vienam šeimos nariui gaunantys Lietuvos gyventojai.
Pagardai – savo skonio
Pažinsi žmonių skonį – žinosi sėkmės receptą. Tuo įsitikinęs padažus gaminančios bendrovės „Vesiga” generalinis direktorius Saulius Grinkevičius.
Pasak direktoriaus, kiekvienos šalies vartotojai turi savą skonio supratimą.
Pavyzdžiui, lietuviai noriai perka pusriebį majonezą, o kaimynai latviai renkasi riebesnį ir saldesnį. Arba rusai – jie mėgsta įvairiomis žolelėmis papildytus pagardus.
Įvertinę tautiečių skonio ypatybes, mūsų šalies gamybininkai rado nišą importinių pagardų prigrūstuose lentynose.
Pasak Lietuvos maisto pramonės asociacijos I.Pilipienės, mūsų šalies įmonės prisitaikė prie vartotojų skonio. Net jei jis keitėsi, produktai taip pat neatsiliko.
Ledai atsikovojo rinką
Ledų gamintojams teko nelengva užduotis atsikovoti rinką iš užsieninės produkcijos.
Gamintojai prisimena, kaip lietuviai godžiai puolė pirkti šalyje atsiradusių suomiškų ledų. Netrukus rinką užplūdo lenkiški ledai, kurių tinkamumas vartoti buvo kelis kartus ilgesnis nei lietuviškos produkcijos.
Tik įsigiję naujos įrangos ir padidinę prekės ženklų žinomumą ledų gamintojai pradėjo viešpatauti vietos rinkoje.
Grįžtama prie natūralių produktų
Artūras Urbonavičius, Rinkos tyrimų bendrovės „AC Nielsen Baltics” vadovas
„Nuo senų laikų Lietuva turi stiprią maisto pramonę. Kai atsivėrė sienos, pradėjome viską ragauti. Paskui atėjo nusivylimas ir grįžome prie natūralių produktų.
Lietuvių gamintojai visais įmanomais būdais stengiasi įrodyti, kad jų produktas yra natūraliausias. Produktai su tokiais pavadinimais kaip „Močiučių”, „Sodybos”, „Smetoniškas”, „Kaimiškas”, „Dvaro” pirkėjui kuria kažko artimo ir mielo įspūdį.
Užsieniniai maisto produktai negali tuo pasigirti, todėl vietos produkcija tapo nenugalima.
Daug ką lemia ir skonio savybės. Todėl importinės dešros nenugali mūsiškių.”