Kiek itališkų sudedamųjų dalių yra tradiciniuose itališkuose produktuose?
Gali būti ir visas šimtas procentų, tačiau gali būti ir visai nedaug. Kai kuriais atvejais – tiktai etiketė.
Užtenka itališkos etiketės
Štai jis: pilkšvas minkštas sūris. Lyg ir mocarela. Tačiau skonis keistas: tarsi būtų pagamintas iš celiuliozės, o ne iš pieno.
Gaminio etiketėje – trispalvė vėliavėlė, dailiai skambantis gamintojo pavadinimas „Fattoria Paradiso” (išvertus iš italų k. „Rojaus ferma”) ir Italijos gamintojo adresas.
Tad itališkas šis skanėstas ar ne? Milijonai italų, dešimtys milijonų užsieniečių iki šiol valgydavo ir neklausinėdavo: jei ant etiketės parašyta, taip ir yra.
Bet po praėjusią vasarą Apeninuose nugriaudėjusio „mėlynųjų” mocarelų skandalo vartotojai žino: etiketės kartais meluoja.
„Rojaus fermoje” pagaminta mocarela yra ne itališka, o lietuviška arba vokiška.
Aptiko ir bakterijų
Tačiau blogiausia, kad šis neva itališkas maisto produktas – netgi ne mocarela, o menkavertis sūrio pusgaminis – „cagliata”.
„Sužinojome, kas yra Lietuva, – interneto forumuose mintimis šią vasarą dalijasi Turino namų šeimininkės. – Tai šalis, kurioje gaminamos itališkos mocarelos. Tiesa, kartais jos – mėlynos.”
Iš Lietuvos į Italiją atvežtomis mocarelomis domėjosi Turino prokuroras Raffaele Guariniello. Jo iniciatyva buvo atliktas tyrimas, jo metu skaisčiai mėlynos spalvos sūryje aptikta bakterijų pseudomonas fluorescens ir bacillus cereus. Šie mikroorganizmai kenksmingi sveikatai.
Turino prokuratūra neseniai paskelbė išvadą: „Passiatore” sūrinė tiekė mocarelą, kurioje nebuvo nė gramo itališko pieno. Iš Lietuvos atvežtas pusgaminis prekybos centre buvo parduodamas kaip itališkas.
R.Guariniello nuomone, tai – neabejotinas maisto produktų falsifikavimo atvejis, nusikaltimas, už kurį baudžiama.
Įsižeidė dėl šalies garbės
Teisėsauga kalba ir apie nesąžiningą konkurenciją – vienam kilogramui mocarelos iš „cagliata” pusgaminio pagaminti reikia maždaug tiek pat pieno ir sintetinio raugo. Tokios mocarelos kilogramo kaina yra nedidelė – vos 3 eurai (apie 10 litų).
Tuo tarpu tikra mocarela gaminama iš 7–8 litrų karvės pieno ir natūralaus raugo, jos kaina – 6–7 eurai (20–25 litai).
Italams nelabai ir rūpėjo, kodėl lietuviška mocarela pamėlynavo, kokios bakterijos dėl to kaltos.
Skandalo esmė slypi kitur: kaip atsitiko, kad gastronominiam elitui save priskiriančioje šalyje parduodami ir valgomi menkaverčiai užsieniniai pusgaminiai?
„Naujiena, kad valgome lietuvišką, lenkišką, vokišką mocarelą, man baisesnė už mūsų futbolo rinktinės lygiąsias su Naująja Zelandija”, – dūsavo vieno tinklalapio skaitytojas.
Pelnosi ir piratai
Italija neslepia ambicijų diktuoti gastronomijos madas pasauliui. Šios šalies maisto pramonės įmonių metų apyvarta siekia 119 milijardų eurų (410 mlrd. litų).
Italija didžiuojasi ir išskirtiniais tradiciniais maisto produktais, ji turi daugiausia ES kilmės ženklų: 120 DOP (saugoma kilmės vietos nuoroda) ir 77 IGP (saugoma geografinė nuoroda).
Užtat tradiciniai itališki maisto produktai – sūris, vynas, mėsos gaminiai, actas, aliejus – labiausiai kopijuojami ir falsifikuojami pasaulyje.
Nacionalinės žemės ūkio verslininkų konfederacijos „Coldiretti” duomenimis, vadinamieji agrariniai piratai, prekiaujantys tradicinių itališkų maisto produktų imitacijomis, kasmet užsidirba daugiau kaip 50 milijardų eurų (172 mlrd. litų).
Koncernai laukti nenori
Mėlynųjų mocarelų skandalas Italijoje parodė: šalyje vyksta savotiškas karas. Sąžiningi tradicinių maisto šedevrų gamintojai – prieš lengvo uždarbio siekiančius niekalo gamintojus.
Pirmieji – dažniausiai mažų šeimos bendrovių savininkai, aršiai kovojantys už tradicines gaminamų produktų technologijas ir receptūras.
Antrieji – galingų maisto pramonės koncernų akcininkai. Jie linkę išleisti milijonus eurų masinių maisto produktų reklamai, užtat slepia savo gaminių kilmę ir gamybos technologiją.
Vienas dažniausių agrarinio piratavimo objektų – Modenos balzaminis actas.
„Nueikite į bet kurios šalies prekybos centrą ir pasidomėkite Modenos balzaminio acto sudėtimi. Rasite balzaminį actą, pagardintą karamele.
Tai labai paprastas ir pigus būdas gaminti Modenos balzaminį actą. Ji sutirština actą ir suteikia spalvą.
Mano būdas kitoks: 10, 15, 20 metų laukti, kol statinaitėse subręs tradicinis balzaminis actas. Tikras!” – „Lietuvos rytui” tvirtino garsus Emilijos Redžo gamintojas Ricordano Dodi.
Italijos vartotojai reikalauja naujo ES įstatymo, kuris įpareigotų gamintoją etiketėje skelbti maisto produktams gaminti naudojamų sudedamųjų dalių kilmę.
Nebeliktų itališkų spagečių iš Ukrainos grūdų, itališko balzaminio acto iš vokiškos vyno žaliavos.
Tokiam pasiūlymui kol kas labai priešinasi didieji maisto pramonės koncernai.
„Barilla” nori ir toliau gaminti spagečius iš importuotų gūdų, „Monini” alyvuogių aliejaus koncernas nori ir toliau spausti itin tyrą alyvuogių aliejų iš ispaniškų alyvuogių.
Dažniausios klastotės
* Modenos balzaminis actas (papildomas karamele).
* Itin tyras („Extravergine”) alyvuogių aliejus (gaminamas ne iš itališkų, o iš graikiškų, ispaniškų, turkiškų alyvuogių).
* Karvių pieno mocarela (gaminama iš sintetinio raugo).
* Fasuotas tarkuotas parmezanas ir granapadanas (gaminamas iš pasterizuoto, o ne šviežio pieno).
* Makaronai (gaminami iš minkštųjų kviečių miltų).
* Kai kurios Toskanos ir Pjemonto regionų raudonojo vyno rūšys (maišomos įvairios vynuogių veislės).
* Putojantis Friulio regiono baltasis vynas „Prosecco” (maišomos įvairios vynuogių veislės).
* Parmos vytintas kumpis (naudojami konservantai).
* Šviežių pomidorų tyrė (naudojami konservantai, skonio stiprikliai).
* Buivolių pieno mocarela (naudojamas karvių pienas).