Vasarą norintieji pagyventi kaimo turizmo sodyboje – ramybės ir gamtos prieglobstyje moka mažiausiai 100 litų už parą. Įsigyti tokią sodybą kainuoja dar brangiau – teks pakloti kelis šimtus tūkstančių litų.
Bet įsivaizduokite, kad galite gyventi tokioje vietoje visus metus ir už tai gauti pinigų.
Skamba neįtikėtinai, tačiau apie tokias gyvenimo permainas pasvajoja ir pensininkas, ir nuo miesto įtampos pavargęs vadybininkas.
Ar niekada nesvarstėte – gal vertėtų viską mesti ir išvažiuoti gyventi į kaimą? Dabar, kai kas penkto gyventojo nebesieja su miestu darbo santykiai, jis atsigręžia ten, kur yra daugelio mūsų šaknys.
Sodybos šeimininkas greičiausiai primygtinai ragins jaustis joje ir elgtis tarsi savo namuose. Nes tai ir bus namai.
Argi ne puiki galimybė?
Kandidatų – šimtai
Kai verslininkas Rimas Kirdulis, įrengęs poilsio sodybą Merkio slėnyje, Varėnos rajone, įdėjo skelbimus, kad ieško žmogaus arba šeimos, galinčios ten apsigyventi ir ją prižiūrėti, sulaukė maždaug 150 skambučių.
Tačiau galiausiai jis nutarė samdyti žmones, kurie neskursta ir turi darbus. Tarp kandidatų buvo pensininkų, studentų, netgi kalinių. Tačiau vieniems trūko patirties prižiūrėti ūkį, kitiems – verslininko gyslelės. O daugeliui kandidatų stigo tiesiog motyvacijos ir iniciatyvos.
„Susitikau su darbingo amžiaus žmonėmis, klausiau, ką jie veikia gyvenime. Atsakymas buvo: „Esu bedarbis, renku grybus, uogas, o ką daryti.” Jie neturi jokios vizijos, jokios iniciatyvos. Jiems net nelabai rūpi, ką dirbti.
Lietuvoje bedarbių daug, tačiau galinčių ir norinčių dirbti reikia paieškoti”, – įsitikino R.Kirdulis.
Vilnietei 32 metų Kristinai P. kaimo sodybos priežiūra iš pradžių taip pat atrodė tarsi svajonių darbas. Pavasarį ji įdėjo skelbimą, kad norėtų dirbti sodybos prižiūrėtoja.
Pasiūlymai nuvylė
„Buvau idealistė. Maniau, kad būtų smagu pagyventi su šeima kaime, juk pakeisti gyvenimo būdą niekas netrukdo. Darbo su vyru neturime.
Įsivaizdavau, kad galėsiu panaudoti savo ekologinės žemdirbystės žinias nedideliame ūkyje, be to, mūsų vaikams labai patinka kaime. Kai nuvažiuojame pas tėvus, gyvenančius sodyboje, jie ten puikiai jaučiasi.
Tačiau po keleto telefono skambučių įsitikinau, kad tas „svajonių” darbas – miegoti su sodybos šeimininku arba dar pačiai primokėti už tai, kad tau leidžiama prižiūrėti ir tvarkyti sodybą”, – pasakojo Kristina.
Jeigu sulauktų pasiūlymo apsigyventi sodyboje ir ją prižiūrėti kelerius metus – surizikuotų. Kur čia rizika?
Pašnekovės teigimu, gyvenimas kaime, gamtos prieglobstyje ir laisvė šeimininkauti sodyboje – tik viena medalio pusė.
Vaikams reikia lankyti mokyklą, šeimai prireikia ir medicinos įstaigų. Tad pabėgti toli nuo didmiesčio galimybės yra ribotos.
Be to, moteris girdėjo ne vieną istoriją, kai sodybų šeimininkai įsileisdavo nuomininkus, kurie per kelis mėnesius sutvarkydavo itin apleistą sodybą, sumokėdavo už tuo metu sunaudotą elektrą, kitas komunalines paslaugas. O kai viskas sužibėdavo naujomis spalvomis, nuomininkams būdavo parodomos durys. Mat dauguma kviečiančiųjų apsigyventi sodybose vengia sudaryti nuomos sutartį.
„Daugelis sodybų, kurioms ieškomas prižiūrėtojas, iš tiesų atrodo nugyventos. Šeimininkai kviečia gyventi, o pasirodo, kad ten nėra nei elektros, nei tualeto. Ir dar jie norėtų, kad tu jiems mokėtum nuomą ar bent jau žemės mokestį.
Tam, kad viską sutvarkytum, įsikurtum taip, kad čia gerai jaustųsi ir vaikai, reikia laiko ir investicijų. Bet niekas negarantuoja, kad po to galėsi čia gyventi dar kelerius metus”, – sakė Kristina.
Siūlo maistą ir atlyginimą
Pasiūlymų prižiūrėti kaimo sodybas Lietuvoje yra nemažai.
Vieni sodybų šeimininkai gali paprašyti mokėti nuomą ar bent jau mokesčius, kiti pasirengę naujuosius gyventojus aprūpinti maistu ir mokėti atlyginimą.
Pagrindinis šeimininkų reikalavimas – nuolat gyventi kaime ir rūpintis sodyba tarsi savo namais: prižiūrėti daržą ir sodą, pašerti gyvulius, jei jų yra, ir, be abejo, priimti svečius.
Vis dėlto lietuviai svajonių darbą įsivaizduoja kiek kitaip.
„Žmonės nori gauti pinigų nieko neveikdami. Kai kurie įsivaizduoja, kad galės sėdėti verandoje ir skaityti knygą. O iš tiesų ūkyje – daugybė rūpesčių”, – aiškino sodybos Širvintų rajone savininkas Leonas Benetis.
Jis pripažino, kad pats niekaip nespėtų prižiūrėti sodybos, nes turi daug darbo, nuolat keliauja. Užtat žmonės, kurie čia gyventų, turėtų jaustis kaip namuose.
Tai ne tas pats, kas šeimininkauti bute. Veršiukas, pora paršiukų, nedidelis ekologinis ūkis – reikia mokėti ir ūkininkauti, ir meistrauti. Be to, reikia pasirūpinti sodybos lankytojais.
„Ieškau žmonių, kurie turėtų patirties dirbti tokį darbą. Net jeigu žmogus ir nemoka, bet labai nori, galiu jį išmokyti, duoti knygų apie tai paskaityti.
Tačiau mūsų visuomenė degradavusi – daug žmonių nemato jokios ateities, neturi jokios gyvenimo vizijos. Štai prie ko veda visokios valstybės pašalpos – kam dirbti, jeigu valstybė duoda pinigų”, – piktinosi L.Benetis.
Prižiūrėtojas girtavo
Sodybos Kaišiadorių rajone savininkas Valdas Vinickas taip pat neranda, kam patikėti gražią sodybą.
„Atrodė, išsirinkau patikimą žmogų, turintį aukštąjį išsilavinimą. Iš pradžių viskas atrodė puikiai, kol pradėjo į sodybą važiuoti ir nuolat švęsti jo draugai ir giminės.
Kito prižiūrėtojo atvykęs į sodybą neberadau – kelias dienas jis girtavo gretimame kaime viską palikęs likimo valiai”, – pasakojo V.Vinickas.
Geriausia sodybos prižiūrėtoja jis įsivaizduoja pagyvenusio amžiaus moterį arba šeimą. Tiesa, jie turėtų susitaikyti su gyvenimo kaime trūkumais, tokiais kaip tualetas lauke.
Darbo rinkos veidrodis
Sodybos „Merkio slėnis” savininkas R.Kirdulis, ieškodamas darbuotojo, susidarė savotišką šalies bedarbių rinkos vaizdą.
Darbo ieškančius žmones jis suskirstė į keturias grupes.
Pirmoje – pagyvenę žmonės ir pensininkai, kuriems ne taip svarbu, kur gauti pensiją ir gyventi. Bet daugelis jų svajoja ne apie darbą, o apie idilišką gyvenimo saulėlydį gamtoje.
Antra grupė – studentai ir jaunuoliai, ieškantys bet kokio darbo, tačiau norintys, kad jis būtų smagus ir nelabai įpareigojantis. Mat jie bet kada gali viską mesti ir išlėkti, pavyzdžiui, į Londoną, studijuoti arba dirbti.
Trečia grupė – darbingo amžiaus bedarbiai. Jų daugiausia. Jie yra realiausi kandidatai gauti darbą. Tačiau problema – iniciatyvių, aktyvių, gyvenimo viziją turinčių žmonių, kokius norėtų matyti bet kuris darbdavys, – mažuma.
R.Kirdulis susipažino ir su penkiais darbo ieškančiais iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis. Jie neslėpė, kad susirasti darbą ir pritapti visuomenėje turi mažai galimybių. Todėl domisi darbo nuošalesnėse vietovėse pasiūlymais.
Trūksta verslumo gyslelės
„Darbo sodyboje negalėjau patikėti bet kam. Žmonės turi ten gyventi, prižiūrėti ūkį ir jaustis tikrais šeimininkais – patys reklamuoti sodybą, galvoti, kaip pritraukti lankytojų.
Būtent verslumo gyslelės trūko daugumai pretendentų. Nors man atrodo, kad tai labai patrauklu – jų atlyginimas priklausys ir nuo turistų skaičiaus”, – aiškino R.Kirdulis.
Žmonės, su kuriais jis sukirto rankomis, – turi darbą, tačiau jie nori pakeisti savo gyvenimo būdą ir regi iššūkį.
Pakeis gyvenimo būdą
„Mes iš tiesų svajojome turėti nuosavą kaimo sodybą ir joje tvarkytis, bet ne kiekvienas turi tiek pinigų.
Kai radome skelbimą, iškart pasakėm: „Važiuojam pasižiūrėti, pabandom.” Nors daug iš to nesitikėjome.
Nustebome, kad sodybos savininkas pasirinko mus”, – tvirtino 32 metų Dainius, su žmona Kristina tapęs sodybos Varėnos rajone prižiūrėtoju. Sodyboje šeima apsigyvens su dviem vaikais.
Dainius pripažino, kad darbas kaime jam pažįstamas – jis pats užaugo nedideliame mieste ir nuolat atostogaudavo kaime pas senelius, todėl ūkio darbus išmano.
„Šiame darbe daug privalumų – man gamta labai patinka, esu medžiotojas.
Be to, sąlyga užsiimti verslu manęs visiškai negąsdina. Kaip tik tai yra privalumas. Reikia iššūkių, daug dirbti, kad ko nors pasiektum.
Lietuvoje nedarbo nėra. Yra tik daug prastai mokamų darbų. O jeigu nori užsidirbti, turi dėti daug pastangų”, – įsitikinęs vyras.
Darbo rinka sveiksta
Lietuvoje rugpjūtį pirmąkart per pastaruosius dvejus metus pasiūlyta daugiau darbo vietų, nei užsiregistravo bedarbių.
Į šalies darbo biržas rugpjūtį kreipėsi 17,8 tūkst. bedarbių, o rinkai pasiūlyta 19,2 tūkst. darbo vietų, iš jų – 13,6 tūkst. skirta nuolatiniam darbui.
Šiuo metu yra 319,8 tūkst. bedarbių – 14,8 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų.
Beveik kas trečias bedarbiu tapęs asmuo – iki 25 metų. 29,2 proc. neturi darbinės veiklos praktikos, o net 42,7 proc. neturi jokio profesinio pasirengimo.
Rugpjūtį daugiausia naujų darbo vietų užregistruota statybos, pramonės ir prekybos įmonėse.
Paklausiausios profesijos: vairuotojai, suvirintojai, betonuotojai, tinkuotojai, dailidės, staliai, dažytojai, virėjai, siuvėjai, pardavėjai ir pardavimo vadybininkai.