Laisvės sąjungos būstinėje stalčiai nebeužsidaro nuo taksistų pareiškimų. Jie neužmiršo, kas jais rūpinosi, kovojo ir iškovojo teisę vežti keleivius neprisisegus saugos diržo.
Ir pats V.Šustauskas tikina, kad šis leidimas – tik jo vieno nuopelnas.
Prieš savaitę susitikęs su susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu V.Šustauskas visų Kauno taksistų vardu iškilmingai padėkojo už tai.
Šiais metais dar keli politikai pasiūlė gerinti taksistų darbo sąlygas.
Pavyzdžiui, Seimo narys Evaldas Jurkevičius pasiūlė leisti taksi vairuotojams nesegėti saugos diržų darbo metu ir tuomet, kai neveža keleivių.
Mat taksistai skundžiasi, kad nuolat prisisegant ir atsisegant diržą, dyla jų striukės.
Racijos ūžė nuo prakeiksmų
Į taksistų kovą už teisę važinėti neprisisegus saugos diržo V.Šustauskas stojo dar 2008-aisiais. Į Seimą neišrinktas politikas jau vairavo taksi, kai jo kolegas papiktino tuo metu pakeistas įstatymas, reikalaujantis prisisegti saugos diržą.
Tąsyk taksi automobilių racijos ūžė nuo vairuotojų prakeiksmų. Jie buvo atpratę nuo diržų, o policininkai negailestingai baudė už tai.
Be to, V.Šustauskas savo kailiu patyrė, koks bejėgis tampa saugos diržą prisisegęs vairuotojas, kai naktį ant galinės sėdynės sėdi apsvaigę jaunuoliai. Tereikia uždėti ranką ant saugos diržo užrakto. Politikui nebebuvo prasmės vežiotis automobilyje beisbolo lazdą.
Kreipėsi į du ministrus
Taksisto karjerą pradėjęs politikas iškart parašė laišką tuomečiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui ir pasiūlė taksistams pasirašyti.
Netrukus V.Šustauskas gavo ministro atsakymą.
Politikas siūlė taksistams verčiau įrengti automobilyje neperšaunamus stiklus.
Paskambinęs į daugelį Vilniaus ir Kauno parduotuvių, V.Šustauskas įsitikino, kad tokiais stiklais Lietuvoje neprekiaujama.
Po metų susisiekimo ministru tapo E.Masiulis. Dėl saugos diržų garsusis Kauno taksistas tikino pradėjęs spausti ir jį.
Tuo metu itin žiauriai Kaune nužudyto taksi vairuotojo Dariaus Vilimo laidotuvės padidino V.Šustausko autoritetą.
Mat, nepaisydamas raudonų šviesoforo signalų, jis važiavo gedulingos procesijos priekyje, paskui jį – katafalkas su nužudytojo palaikais, o du kilometrus driekėsi taksi automobilių kolona.
Po laidotuvių, dėkodami savo vedliui, taksistai puolė stoti į Laisvės sąjungą.
Nebeliko kišenpinigių
V.Šustauskas neslėpė metęs taksisto darbą dėl sumažėjusių pajamų.
Pradėjus dirbti taksistu, jam esą labai sekėsi. Būdavo, kad jaunimo kompanijos iškviesdavo politiko vairuojamą taksi net neketindamos niekur važiuoti – tiesiog susilažinę.
„Netikėjome, kad V.Šustauskas dirba taksistu”, – džiaugdavosi jie ir sumokėdavo 50 litų.
Verslininkai, vykdami į vakarėlius, mėgdavo išsikviesti buvusio Kauno mero vairuojamą taksi. Dažnai jie prašydavo vairuotojo ir palaukti, nes tuo pačiu taksi grįždavo namo. Kartais kviesdavo pasivaišinti.
Tačiau po metų susidomėjimas V.Šustausko vairuojamu taksi smarkiai sumažėjo ir didelių kišenpinigių kažkada ubagų karaliumi tituluojamam vyrui niekas nebemokėjo.
Be to, taksisto darbas pasirodė esąs daug sunkesnis, nei politikas įsivaizdavo.
Iš pirmų lūpų
Zenonas Šleinius
Kauno lengvųjų automobilių asociacijos prezidentas
„Vien V.Šustauskas Kelių eismo taisyklių nepakeitė, daug dirbome ir mes. Tiesa, kai rašėme raštus, jau žinojome, kad taisyklės bus pakeistos.
Gal ne visi Kauno taksistai per rinkimus balsuos už V.Šustauską, bet daugumos jų balsus buvęs meras tikrai gaus. Šiuo metu Kaune dirba daugiau kaip 600 taksistų.”
Saugumas – pačių vairuotojų reikalas
Kristina Sabaliauskaitė
Specialiai LR, Londonas
Visi Londono taksi skirstomi į dvi kategorijas. Pirmoji – vadinamieji „black cabs” (juodas taksi). Tokių Londone – per 21 tūkst., jų vairuotojams keliami itin dideli reikalavimai. Pavyzdžiui, kiekvienas juodojo taksi vairuotojas privalo žinoti visas sostinės gatves ir sugebėti nuvežti į bet kurią vietą trumpiausiu keliu nesinaudodamas žemėlapiu ar navigacijos priemonėmis.
Šių Londono taksi salonas itin erdvus, su plačia galine sėdyne ir dar dviem atlenkiamomis kėdėmis, pritvirtintomis prie pertvaros, kuri skiria vairuotoją nuo keleivių. Tad vairuotojas už stiklo su keleiviais dažniausiai bendrauja per specialų garsiakalbį, o atsiskaitoma per nedidelį langelį pertvaroje.
Antroji taksi kategorija – tai privačios taksi kompanijos, kurios vadinamos „mini-cabs”. Jų paslaugos pigesnės, o automobiliai patys įvairiausi – nuo limuzino iki apšiurusių „Opel”. Jų automobiliuose nėra pertvarų, tad vairuotojų saugumas – jų pačių reikalas.
Tiesa, Londone išpuolių prieš taksi vairuotojus pasitaiko retai. Kur kas dažniau baudžiami taksi keleiviai už viešosios tvarkos pažeidimus.
Pavyzdžiui, susipeša ar apsivemia automobilio salone.
Londone jau kelerius metus vykdoma gana drastiškais vaizdais iliustruota socialinė reklamos kampanija, raginanti moteris nesinaudoti nelegaliais taksi.
Mat tokių automobilių vairuotojai gali keleivę nuskriausti – nuvežti ne pageidaujamu adresu, o į kokį užkampį. Ten vairuotojas gali moterį sumušti ar lytiškai išnaudoti. Miesto valdžia yra įsteigusi specialias telefono linijas, kurios SMS žinute keleiviams atsiunčia legalių tame rajone veikiančių taksi kompanijų telefono numerius.
Londono taksi – jau ir Vilniaus gatvėse
Buvusio sostinės mero Artūro Zuoko neseniai įsigyto Londono taksi (nuotr.) vairuotojas gavo leidimą vežioti keleivius. Taigi, kai neįprasto automobilio šeimininkas ja nesinaudos, galės važinėti kiti keleiviai.
Šį taksi bus galima sustabdyti tiesiog gatvėje ar išsikviesti telefonu.
Apie 25 tūkstančius eurų (apie 86 tūkstančius litų) kainuojantis automobilis nėra standartinis, jame daug įrangos, suteikiančios patogumo, komfortiškesnės sėdynės. Taksi viduje erdvu, gale – dvi sėdynės, priešais, jeigu reikia, yra dar dvi atlenkiamos kėdės. Keleivio salone yra ir mygtukas, kurį paspaudus pakyla stiklas, skiriantis vairuotoją nuo keleivių.
Variklis pagamintas Italijoje, o pats automobilis surinkta Kinijoje. Dyzeliniais degalais varomas automobilis kol kas nėra paženklintas jokiais išskirtiniais ženklais. Kad tai – taksi, išduoda ant stogo sumontuotas gamyklinis plafonas.
Kalifornijoje – vienaip, Niujorke – kitaip
Rita Stankevičiūtė
LR korespondentė Vašingtone
Niujorkas neįsivaizduojamas be geltonų taksi automobilių, kuriuose vairuotojai – su indiškais turbanais, arabiškomis skaromis, o kartais sveikinasi rusiškai. Bet nesvarbu, iš kur jie kilę, retas vežioja klientus užsisegęs saugos diržą.
Niujorke taksistai to daryti neprivalo, nors nuo keleivių juos skiria pertvara su nedideliu langeliu pinigams perduoti ir pasikalbėti.
JAV sostinėje Vašingtone įstatymai panašūs – taksistai neprivalo segtis saugos diržo, jų nesaugo ir jokios pertvaros. Tačiau taisyklės visose Jungtinėse Valstijose nevienodos.
Saugos diržas taksistams neprivalomas vos dešimtyje valstijų. Be to, daug kur ši taisyklė galioja tik tuo metu, kai taksi automobilyje yra keleivių. Pavyzdžiui, Portlande Oregono valstijoje diržo neprisisegęs taksistas rizikuoja būti nubaustas 90 dolerių bauda.
Los Andžele ši bauda būtų kiek mažesnė, tačiau visoje Kalifornijoje saugos diržai privalomi visiems. Anksčiau taksistai turėdavo segtis tik važiuodami greitkeliais.
„Aš turiu įprotį prisisegti saugos diržą kiekvieną kartą užvedęs automobilį, – sakė buvęs taksi vairuotojas Los Andžele Vince’as. – Pagalvojus, kiek mylių kasdien tenka nuvažiuoti, rizika susižeisti ar žūti dėl to, kad nesi prisisegęs diržo, nusveria minimalią riziką būti užpultam automobilyje.”