Visas ekologiškas gėrybes – į vieną rūsį

Į daržą rinkti derliaus reikėtų eiti ne po lietaus – drėgnos daržovės laikysis prasčiau, net gali pradėti pūti.

Nors daugelis jau džiaugiasi baigę bulviakasį, paprastai vidutinio vėlyvumo bulvės kasamos rugsėjo viduryje, vėlyvesnės – jo pabaigoje arba spalio pradžioje. Kad jos gerai laikytųsi per žiemą, prieš savaitę ar dvi vertėtų nupjauti bulvienojus – per tą laiką bulvių odelė sustorės ir jos geriau laikysis žiemą.

Prieš prasidedant šalnoms reikėtų pasirūpinti ir lietuvių daržuose vis populiaresnių storulių – moliūgų ir patisonų derliumi. Jie nuo virkščių pjaunami peiliu, paliekant 5–7 centimetrų kotelį.

Pradžioje šias daržoves reikėtų kurį laiką palaikyti šiltoje patalpoje. Tuomet jos baigs bręsti, odelė taps tvirtesnė. Ilgiau išsilaikys tie moliūgai ir mūsų pamėgtos cukinijos, kurių luobe nagu nepavyks palikti žymės.

Sveikos ir sunokusios daržovės, laikomos 6–10 laipsnių temperatūroje sausoje patalpoje, išsilaiko ir iki pavasario. Kai kurie daržininkai, esant galimybei, jas laiko šiauduose.

Rugsėjo antroje pusėje vertėtų pasirūpinti burokėliais. Jie atlaiko tik 2–3 laipsnių šalnas, todėl kasami anksčiau negu, tarkim, morkos, salierai, porai.

Nukastus burokėlius galima laikyti aruoduose arba dėžėse.

Beje, burokėlius tinka laikyti sumaišytus su bulvėmis – patyrusios šeimininkės teigia, kad šios daržovės viena kitą saugo nuo gedimo.

Morkų kasti dar neskubėkite – jų vegetacija baigiasi, kai oro temperatūra nukrinta iki 3–4 laipsnių šilumos. Paprastai taip būna spalio pirmoje pusėje.

Per anksti nukastos morkos bus ne tokios sultingos, o šalnų baimintis neverta – jų šios daržovės nebijo. Kuo vėliau išraunami, tuo daugiau morkų šakniavaisiai sukaupia cukraus ir karotino, tuo geriau jie žiemoja.

Nukasus morkas, iš karto reikia nupjauti jų lapus, nes su jais laikomos šios daržovės apkarsta. Lapai pašalinami sulig šakniavaisio viršumi, kitaip gali ataugti pumpurai ir vėl pradėjusios vegetuoti morkos taps neskanios. Reikia nupjauti ir beaugant išlindusią iš žemės ir pažaliavusią morkos dalį, kitaip ten susikaupę alkaloidai gali pasklisti po visą morką.

Morkas, kaip ir daugumą daržovių, geriausia laikyti rūsiuose, kuriuose – 1–4 laipsniai šilumos, o santykinis drėgnis – 80–90 procentų.

Daržininkai morkoms sandėliuoti naudoja drėgną smėlį, pjuvenas arba durpes. Tačiau reikia stebėti, kad drėgmės nebūtų per daug – tokiu atveju morkos pradės leisti šaknis ir lapus, suprastės jų skonis.

Morkas patariama laikyti neužrištuose polietileno maišeliuose ant viršaus užpylus drėgno smėlio.

Porus galima kasti bene paskutinius. Tinkamai saugomi ankstyvieji porai išsilaiko maždaug 3–4 mėnesius, o žieminiai – iki pat pavasario. Jie gerai žiemoja vėsiame rūsyje sustatyti į dėžutes ir užpilti smėliu.

Žieminiai porai gali peržiemoti ir šiltnamyje. Darže nukastus porus, patrumpinus lapus, šiltnamyje reikia įkasti į žemę, pridengti eglišakėmis ar šiaudais.

Kai kurie daržininkai žiemai vėlyvųjų veislių porus palieka tiesiog lysvėse, papildomai apmulčiavę durpėmis. Tačiau atšiauresnės žiemos jie gali neatlaikyti.

Auginantiems vaismedžius labai svarbu nepražiopsoti tinkamiausio laiko nuskinti vaisius. Jei vaisių kotelis lengvai atsiskiria nuo medžio šakų, o perpjovę obuolį ar kriaušę randate rudas sėklytes – metas dairytis kopėčių ir taros jiems sudėti.

Netgi žieminių veislių obuolių, kriaušių ilgai laikyti ant medžių neverta – vaisiai baigs nokti ir nuskinti, o be jų likę vaismedžiai geriau pasiruoš žiemoti.

Nemažą sodą turintis panevėžietis Vytautas Kavaliauskas sako, kad vaisiais žiemą ilgai nesidžiaugsi, jei nerūpestingai juos nuskinsi.

Sodininkas, skindamas vaisius, netgi užsimauna storesnes medvilnines pirštines. Reikia stengtis vaisiaus neįspausti, nenuplėšti kotelio ar kitaip nepažeisti.

Krituoliai ilgai neišsilaikys, todėl turi būti sandėliuojami atskirai ir sunaudojami pirmiausia.

V.Kavaliauskas pastebėjo, kad geriau laikosi obuoliai, kurie porą pirmųjų parų po nuskynimo būna palaikyti nulinėje temperatūroje.

Vėliau jie gali būti laikomi keliais laipsniais šiltesnėje patalpoje. Jei rūsys labai sausas, verta prie obuolių pastatyti kibirą su vandeniu – tuomet jie mažiau vysta.

Obuolių nereikėtų laikyti vienoje patalpoje su daržovėmis, o ypač su bulvėmis. Juos gali užpulti puvinys, atsirasti nemalonus kvapas.

Vaisiams laikyti tinkamiausios medinės arba plastikinės dėžės. Kuo retesnis jų dugnas bei sienelės, tuo geriau. Jei tik yra galimybė, vaisius į jas reikėtų dėti vienu sluoksniu.

Kad ir kaip stengtumėtės, visi vaisiai sveiki per žiemą neišsilaikys. Todėl bent kartą per savaitę teks juos apžiūrėti ir išrinkti pradėjusius gesti. Iš jų galima kad ir pyragą iškepti. Kas gali būti maloniau nei žvarbią dieną po namus pasklidęs obuolių pyrago aromatas.

Pažeistas, ne iki galo sunokusias ar tiesiog į rūsį nebetelpančias daržoves vertėtų konservuoti.

Burokėliai puikiai per žiemą išsilaiko konservuoti obuolių sultyse. Išvirtus, nuluptus ir stambiai sutarkuotus ar kubeliais supjaustytus burokėlius sudėkite į stiklainius ir užpylę karštu marinatu uždarykite.

Marinatas verdamas į vandenį įmetus keletą pipirų žirnelių, lauro lapelių, įbėrus pagal skonį druskos. Į užvirusį marinatą įpilkite obuolių sulčių ir vėl užvirintą skystį supilkite ant burokėlių.

Iš cukinijų žiemai galima nesunkiai pasigaminti konservuotus ananasus skoniu primenantį desertą.

5–6 cukinijas nulupkite, išimkite sėklas ir supjaustykite gabaliukais. Į didelį puodą supilkite gabalėlius, užberkite cukrumi (apie 1 kg) ir pusei paros palikite vėsioje patalpoje.

Per tą laiką cukinijų kubeliai gerokai suslūgs, o puode atsiras nemažai skysčio. Puodą uždėję ant ugnies, supilkite 1 litrą ananasų sulčių (jų galima įsigyti visose prekybos vietose) ir pagal skonį įberkite citrinų rūgšties.

Pavirę 10–15 minučių, supilstykite į stiklainius ir uždarykite. Įdomu, ar jūsų svečiai atspės, kad tai – cukinijos.