Ūkininkus gniuždo ilgapirščiai

Automobilio vėžės suko į Baravainių kaimo (Utenos r.) pakraštyje esančią sodybą: kažkas viešėjo, kol vienkiemyje nebuvo šeimininkų? Kas?

Po vaismedžiais telkšojo batų sutraiškytos slyvos: uogas vos nulaikiusios šakos buvo plikos. Mėlynavo vos keletas medžių viršūnėse pakibusių slyvų.

Ant keleto vaismedžių galėjo būti apie 20 kibirų slyvų. Apmaudu: medeliai ištvėrė žiemos šalčius ir pūdantį vasaros lietų. Užderėjo puikiai. Bet saviems slyvų teko tik paragauti.

Vagišius gundo galimybė neblogai uždirbti. Šįmet Lietuvos turguose slyvų pasiūla menka. Jei koks prekeivis jų ir turi, už kilogramą prašo net 3–4 litų.

Šiųmetis obuolių derlius taip pat trečdaliu mažesnis nei anksčiau, todėl kainos gerokai šoktelėjo. Ūkininkų turgeliuose jų kilogramas kainuoja 2–3 litus.

Net ir krituolių pirkimo kainos – palyginti didelės. Vilkaviškio sulčių ir tyrelių gamybos bendrovė „Vaiskona” už kilogramą nerūšinių obuolių moka 30–36 centus. Itin derlingais 2008-aisiais krituolių kaina siekė 7 centus.

Apie 28 centus už krituolių kilogramą šiuo metu moka ir bendrovė „Anykščių vynas”, nors jau porą metų obuolių nepirkdavo.

„Ilgapirščių soduose kaip visada pilna. Kadangi šiemet obuolių užderėjo nedaug, vagys gana agresyvūs”, – pasakojo bendrovės Dembravos medelyno direktorė Vitalija Kuliešienė. Ji įsitikinusi, kad užkirsti kelią vagystėms nėra jokių galimybių.

„Vieną dieną sodininkai užtaiso tvorą, kitą ji vėl būna praardyta. Nuraškyti obuoliai netrunka atsidurti artimiausiame – Panevėžio turguje”, – sakė V.Kuliešienė.

Todėl, pasak verslininkės, tenka obuolius kuo greičiau nuskinti, kad jie nebeviliotų vagių.

„Mūsų sodai – Pasvalio pašonėje. Tad vagia iš jų, kas netingi. Ir vaikai, ir vyresni į juos sulekia.

Netoliese esančius valymo įrenginius šiuo metu rekonstruoja statybininkai. Ir jie nevengia prisiobuoliauti”, – pasakojo maždaug 200 hektarų obelyną turinčios bendrovės „Aukštikalnių sodai” direktorius Arvydas Paškevičius.

Vagiliautojų – pilna, nors ir ne tiek, kiek jų būta prieš dešimtį metų. Mat obuoliai nebėra pelninga prekė. Todėl ilgapirščiai dažniau dairosi, kur nugvelbti metalo ar kaip iš traktoriaus prisipilti dyzelino.

„Samdome sargus. Ankstesniais metais obuoliams nokstant tekdavo šauktis ir policijos, ir krašto apsaugos vyrų pagalbos”, – sakė A.Paškevičius.

„Daržoves vagys išretina kasmet, bet šį rudenį – ypač”, – sakė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cirokienė.

„Pasamdžiau sargus. Vis tiek vagia. Ir labai daug. Ne sau, pavalgyti, bet parduoti, – daugiau kaip 103 hektarus bulvių Kėdainių rajone auginantį ūkininką Rimantą Žebarauską vagys varo į neviltį. – Leidžiame žmonėms prisirinkti lauke paliktų, prekinės išvaizdos neturinčių bulvių. Bet ir tai negelbsti.”

Ūkininko teigimu, Lietuvoje bulvės brangsta ir dar brangs.

Todėl vagys darbuojasi iš peties ir veža jas į turgų.

„Turiu išskirtinės veislės bulvių. Lietuvoje daugiau niekas tokių nesodina. Be vargo jas tarp kitų galiu atskirti. Bet įrodyti, kad jos mano, negaliu.

Mačiau jomis Kėdainių turguje prekiaujant. Už kilogramą prašoma lito, nors vidutinė bulvių kaina turguje – 80 centų”, – sakė R.Žebarauskas.

Šis ūkininkas – ir kooperatyvo „Bulvių namai” akcininkas. Pusę bulvių derliaus jis sakė parduodąs per šį kooperatyvą, kitą pusę pagal sutartį – bendrovei „Kraft Foods Lietuva”, gaminančiai bulvinius traškučius.

„Kasa vagys ir mano bulves. Kaip ir kasmet, negailėdami. Iš 97 hektarų mažiausiai vieną tikrai jau bus nukasę”, – prasitarė Kėdainių rajone ūkininkaujantis Saulius Dembrauskas.

Bulvėmis jis užsodinęs ne vieną lauką. Į tuos laukus, kurie arčiau gyvenviečių, dažniausiai vogti eina darbo neturintys žmonės.

S.Dembrauskas kasmet smulkesnes arba įskeltas bulves palieka galulaukėse, kad jas išsidalytų aplinkinių kaimų gyventojai.

„Susirinkti bulvių žmonės suvažiuoja kaip į turgų, mašinomis. Jos tinkamos ir maistui, ir gyvuliams šerti. Bet kitiems, matyt, ir to negana, jei eina vogti”, – kalbėjo S.Dembrauskas.

„Atrodytų, kolūkių laikai, kai viskas ir visur buvo vagiama, seniai praėjo. Nesmagu, kad lietuviai vagiliautojais ir išliko”, – nusivylęs kalbėjo ūkininkas iš Lančiūnavos (Kėdainių r.) Vidmantas Kvedaras.

Bulves, svogūnus, morkas ir kopūstus jis augina maždaug 70 hektarų plote. Laukams apsaugoti ūkininkas samdydavo sargą, bet pričiupti ir iš vieno lauko išvyti vagišiai netrukdavo atsidurti kitame.

„Prasčiau gyvenantys žmonės pernai litą kitą užsidirbdavo grybaudami. Šiemet Lančiūnavoje grybų lyg tyčia beveik nėra. Užtat prasidėjo vagystės”, – spėjo V.Kvedaras.

Jo teigimu, šįmet daržovių derlius nėra gausus: ir bulvių mažiau užderėjo nei ankstesniais metais, ir svogūnų, ir morkų.

„Daržovių trūksta. Todėl jos ir turguose nėra pigios, ir supirkimo kainos nemažos. Pavyzdžiui, pernai už morkų kilogramą buvo mokama 30 centų, šiemet – dvigubai daugiau”, – užsiminė ūkininkas.

Neseniai V.Kvedaras surengė klasės draugų susitikimą. Nuvažiavo su bičiuliais laukuose derančių daržovių apžiūrėti. Stabtelėjo prie bemaž 50 hektarų kopūstų lauko ir pamatė, kaip kažkoks žmogus skuba, krauna į mašiną kopūstų prigrūstus maišus.

Vasarą nebuvo dienos, kad iš lauko, besiremiančio į greta tekančio upelio užtvanką, žvejai svogūno galvos neišsirautų.

Kiek sunkiau ilgapirščiams patekti į šiltnamius. Tačiau daržoves 15 hektarų užimančiuose šiltnamiuose auginančios bendrovės „Kietaviškių gausa” direktorius Gediminas Rukša sakė nuolat samdąs ir sargų, ir saugos tarnybą. Teritorija stebima ir vaizdo kameromis.

„Sargai pasikeisdami budi po parą. Jiems tenka teritoriją apeiti ir prie vartų pabudėti. Turime sutartį ir su saugos tarnyba. Jos vyrai ir naktį atvažiuoja patikrinti, ar sargai nėra įmigę.

Esame kartą vagis pričiupę. Teismas priteisė baudą, bet nereikalavome iš vagišių jos pernelyg didelės”, – sakė G.Rukša.

Tačiau ramybė kainuoja. Kas ketvirtą parą dirbantiems sargams „Kietaviškių gausoje” mokama minimali alga. Saugos tarnybai per metus atitenka 5–6 tūkst. litų.

„Yra bendrovių, kurių šiltnamiuose nuolat budi saugos tarnybos. Apie vagystes pas juos negirdėti, tačiau tai per metus kainuoja 60–70 tūkst. litų”, – užsiminė G.Rukša.

Antanas Šležas

Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas

„Vagystės – nuolatinis įmonių rūpestis. Kaip nuo jų apsisaugoti, kiekviena bendrovė ieško tinkamiausių būdų.

Smulkesni šeimos ūkiai dažniau samdo pavienius sargus, didelės šiltnamių įmonės imasi rimtesnių apsaugos būdų.

Ilgapirščių buvo ir bus visuomet. Pavyzdžiui, dar sovietmečiu šiluminės trasos, keletą kilometrų besidriekiančios nuo energijos šaltinio iki šiltnamių, būdavo padengtos aliuminiu.

Vagys nurinko šį metalą, mes niekaip negalėjome nuo jų apsisaugoti.”

Darius Kviklys

Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos” direktorius

„Šiemet vagysčių tikrai netrūksta. Pastaruosius porą metų buvo labai mažos perdirbti skirtų obuolių supirkimo kainos. Todėl ir vagys buvo aptingę. O šiemet perdirbti perkamų obuolių kaina pakilo. Pavogus ir pardavus galima neprastai užsidirbti.

Kiti vaisiai ar uogos perdirbti nesuperkami. Pavyzdžiui, versliniuose soduose slyvos net nebeauginamos, nes nėra poreikio. Todėl tai, kas pavagiama iš mažesnių sodų, patenka į turgų.”