Italų turto matuoklį – Lietuvai!

Turto matuoklis – tai toks gudrus mechanizmas be skaičių ir rodyklių. Jis matuoja tai, ko labiausiai nenori rodyti kai kurie daug ir labai daug uždirbantys piliečiai, – pajamas ir išlaidas.

Pirmą kartą apie tokį turto matuoklį Italijoje pradėta kalbėti maždaug prieš du dešimtmečius.

Tuomet žurnalistai, remdamiesi finansų gvardijos („Guardia di finanza” – Italijos ekonominės policijos padalinys) duomenimis, pastebėjo keistą dėsningumą.

Jis buvo susijęs su arkliais: kuo daugiau asmuo turi lenktyninių žirgų, tuo jis yra neturtingesnis.

Dešimtis grynakraujų ristūnų arklidėse laikantys piliečiai dažniausiai būdavo bedarbiai, pensininkai arba studentai.

Vėliau panašūs stebuklai pastebėti ne tik arklidėse, bet ir uostuose.

Patikrinę, kas yra prabangių 50–60 metrų ilgio motorlaivių savininkai, finansų gvardijos pareigūnai apstulbdavo, – bedarbiai, beturčiai, benamiai.

Taip atsirado turto matuoklis – fiskalinės kontrolės priemonė, kuri tarsi ką tik nuluptas svogūnas privertė apsiverkti ne vieną Italijos turtuolį.

Turto matuoklis skverbiasi visur, kur tik pakvimpa prabanga ir dideliais pinigais.

Prieš kelerius metus buvo žvalgomasi tik į tradicinius prabangos ženklus – jachtas, išskirtinius automobilius, pajūrio vilas.

Šiandien turto matuotojus domina ir kur kas žemiškesni, tačiau piniguočių ne mažiau mėgstami dalykai: kosmetologinės operacijos, egzotiškos atostogos, abonementai „La Scala” teatre, atžalų mokslas privačiose mokyklose.

Itališko turto matuoklio veikimo principas labai paprastas: jei pilietis X daug išleidžia, vadinasi, jis turėtų daug ir uždirbti.

Anksčiau mokesčių agentūra prievolių vengiančius turtuolius medžiojo tikrindama, kiek kas uždirbo, kiek sumokėjo iš uždirbtų pajamų biudžetui.

Tokia kontrolė pasirodė esanti visiškai neveiksminga, nes pusė italų, pildydami privalomąją metinę pajamų deklaraciją, nurodo uždirbę ne daugiau kaip 15 tūkstančių eurų (51 tūkst. 750 litų).

Vos 2 proc. žmonių deklaruoja 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų) metines pajamas ir tik 0,2 proc. – per 200 tūkst. eurų (700 tūkst. litų).

Italija, septintoji pagal ekonominį pajėgumą pasaulio valstybė, yra skurdžių kraštas?

Tuo netiki net turistai, išvydę pasakiškus rūmus Kaprio saloje, Pozitano, Portofino, Taorminos kurortuose, kalvotose Toskanos ir Pjemonto vietovėse.

Tuo niekada netikėjo ir šalies mokesčių agentūra. Todėl jos analitikai ir sukūrė tam tikrą nuslėpto turto ir gautų pajamų kontrolės sistemą.

Tačiau būtent tokį turto matuoklį sukčiai nesunkiai pergudravo. Verslo dienraščio „Il Sole 24 Ore” duomenimis, 47 proc. turistus žavinčių vilų Kapryje, Pozitane, Toskanoje ir Pjemonte priklauso vargetoms. 67 proc. prabangių jachtų savininkai – pensininkai ir bedarbiai.

Kai finansų gvardijos pareigūnai uoste pričiupdavo iš laivo išlipantį savininką, šis ramiai paaiškindavo, kad jis – tik nuomininkas. O savininkas – kažkoks nukvėšęs seniokas. Ir parodydavo nuomos sutartį.

Kovos su finansiniais nusikaltimais strategai susidūrė su dviem negirdėto socialinio statuso grupėmis. Pirmoji – turtingi vargšai, antroji – beturčiai piniguočiai.

Pirmieji apsimeta vargšais, kad nuslėptų realų turtą ir pajamas. Antrieji sutinka tapti fiktyviais svetimo turto valdytojais už nedidelį mokestį.

Apdairūs turtuoliai stengiasi visą sukauptą turtą valdyti nuomodami jį patys iš savęs.

Pavyzdžiui, Apulijos regione kas trečias gyventojas deklaruoja nulines pajamas, kiti – minimalias. Adrijos jūros uostuose puikuojasi tik viena kita prabangi jachta.

Užtat gretimos Kroatijos uostai – sausakimši, čia daugiausia plevėsuoja Italijos vėliavos.

Laivų savininkai – būtent mažiausias pajamas deklaruojantys Apulijos turčiai. Jie laivus nuomojasi patys iš savęs, sudarę sutartis su fiktyviomis Kroatijos bendrovėmis.

Nuslėptų mokesčių suma Italijoje astronominė – maždaug 115 mlrd. eurų (414 mlrd. litų) per metus ir yra daugiau kaip tris kartus didesnė už visą 2008 metų Lietuvos bendrąjį vidaus produktą.

Kol Apeninai nesusidūrė su ekonomine krize, į tokias gudrybes buvo žiūrima pro pirštus. Tačiau kai Italija „pagerino” Europos Sąjungos biudžeto deficito rekordą, vyriausybė nutarė pradėti žūtbūtinę kovą su „turtuoliais vargšais”.

Parlamentas ilgokai diskutavo, bet galų gale patvirtino naujovišką turto matuoklį. Pasikeitė ir prioritetai.

Dabar Italijoje galioja tokia taisyklė: netaupai elektrai – vadinasi, daug uždirbi. Mokesčių agentūros pareigūnai gavo parlamento suteiktus įgaliojimus tirti žmonių kasdienybę.

Išnagrinėję piliečio X sumokėtas elektros sąskaitas ir sugretinę jas su pajamų deklaracija, analitikai daro atitinkamas išvadas.

Pavyzdys: 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų) per metus uždirbantis pilietis išlaiko keturių asmenų šeimą ir kas du mėnesius moka po 700 eurų (2415 litų) už elektrą.

Tuomet „įjungiamas” turto matuoklis: tiriamas piliečio gyvenimo būdas ir vartojimo įpročiai. Agentai aiškinasi, kur jis atostogauja.

Iš kelionių agentūros gauti duomenys rodo: kartą per metus – Maldyvuose, kitą kartą – Alpių kurorte.

Tikrinamas jo vaikų mokslas. Tik ne pažangumas, o kiek sumokama privačiai mokyklai.

Turto matuoklis vertina ir piliečio domėjimąsi daile bei jo aistrą aukcionams, dalyvavimą „Rotary” klubo veikloje, sutuoktinės kosmetologines procedūras, taip pat namų tvarkytojai sumokėtą atlygį.

Pilietis gyvena prabangioje užmiesčio viloje. Tačiau mokesčių agentūrai pateikti dokumentai rodo, kad vila už simbolinį mokestį nuomojama iš aštuoniasdešimtmečio senolio.

Tad prikibti prie piliečio lyg ir neįmanoma. Jei ne elektros sąskaitos milžiniškai vilai ir sodui apšviesti, vaikų privati mokykla, egzotiškos atostogos, turimų dailės kūrinių gausa.

Mokesčių agentūros analitikai net neklausia, iš kur toks pilietis gavo pinigų prabangiam savo ir šeimos narių gyvenimui.

Remdamiesi turto matuoklio duomenimis, jie apskaičiuoja metinę apmokėtų paslaugų sumą, sugretina su pateiktos pajamų deklaracijos skaičiais ir pasikviečia vargšą turtuolį pokalbio. Jo metu pasiūlo deklaruoti skirtumą ir savarankiškai sumokėti reikiamą mokesčių dalį valstybei.

Tokia turto matavimo metodika davė stulbinamų rezultatų.

Finansų pareigūnų duomenimis, 2008-aisiais buvo susigrąžinta 6,9 mlrd. eurų (23,8 mlrd. litų), per pirmąjį 2009 metų pusmetį – 13,7 mlrd. eurų (47,2 mlrd. litų).

Turto matuoklis kuo toliau, tuo labiau skverbiasi ir į eilinių, niekuo neišsiskiriančių italų gyvenimą. Tiriamas advokatų, mūrininkų, odontologų bei ginekologų gyvenimo būdas, vartojimo įpročiai.

Į mokesčių vengiančių turtuolių sąrašus Italijoje pakliuvo ir garsūs žmonės.

Devynis kartus pasaulio motociklų sporto čempionas Valentino Rossi sumažino savo turtą tiek, kad galėtų sutaupyti 25 milijonus eurų (86 mln. litų) mokesčiams.

Legendinis slidininkas Alberto Tomba apsiriko 5 milijonais eurų (17,25 mln. litų), garsus dviratininkas Mario Cipollini sutaupė milijoną eurų (3 mln. 450 tūkst.), o italų mados legendai Valentino (Valentino Garavani) „Guardia di Finanza” pateikė 50 milijonų eurų (172 mln. litų) sąskaitą.

Nustatyta, kad Italijoje privatūs mokytojai, repetitoriai slepia 82 proc. pajamų, mūrininkai – 73 proc.

Auklės ir namų tvarkytojos nuslepia 70 proc., architektai – 65 proc., psichologai ir psichiatrai – 46 proc. pajamų.

Advokatai – 45 proc., odontologai – 32 proc., veterinarijos gydytojai – 31 proc., medikai – 26 proc., notarai – 25 proc.

Lietuvos mokesčių inspektorių metodai panašūs į italų, tačiau veiklos rezultatai gerokai kuklesni.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nuo 2008-ųjų patikrino 6,8 tūkst. atrinktų gyventojų. Iš jų buvo pareikalauta 192 mln. litų nesumokėtų mokesčių, delspinigių, baudų. Dar 12 mln. litų mokesčių po patikrų neva prisiminė patys gyventojai.

VMI viršininko pavaduotojo A.Klerausko teigimu, vidutiniškai vieno įtarimų sukėlusio gyventojo patikra valstybės biudžetą papildė 30 tūkst. litų.

Mokesčių inspekcija galimus mokesčių slėpėjus atrenka pagal keliasdešimt parametrų.

Pirmiausia domimasi tais, kurių turtas bei išlaidos jam išlaikyti neatitinka pajamų. Žinias apie gyventojų pajamas bei turtą (gautas iš bankų, registrų ir t.t.) VMI lygina su duomenimis, nurodytais pajamų deklaracijose.

Jei inspektoriams asmuo nesugeba paaiškinti, kokiomis lėšomis įsigijo turtą, laikoma, kad jis turėjo nedeklaruotų pajamų. Jos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu.

Dažniausiai pajamų neturintys turtuoliai sako gyvenantys iš paskolų, gautų užsienyje ar iš draugų. Dar tikinama, jog didelė suma buvo sukaupta visą gyvenimą taupius.

VMI įtarimą kelia ir kelerius metus iš eilės deklaravę vos mažesnes nei 100 tūkst. litų pajamas asmenys, mat viršijus šią ribą reikia mokėti pridėtinės vertės mokestį. Įtarimų sukelia ir deklaravę stambias grynųjų pinigų sumas asmenys.

Šįmet mokesčių tikrintojai skirti daugiau dėmesio pradėjo tiems, kurie dažnai kerta sieną su Rusija ar Baltarusija. Šie oficialių pajamų neturintys žmonės ar jų giminaičiai neretai mėgaujasi prabanga.

VMI gali tik išieškoti mokesčius, nesumokėtus nuo nedeklaruotų pajamų. Nustatyti, ar šios pajamos ar už jas įgytas turtas yra nelegalus, ji neturi teisės.

Iš viso pajamų neturintys turtuoliai gali tikėtis tik mokesčių inspektoriaus, bet ne teisėsaugos vizito. Lietuvos įstatymai atimti neaiškios kilmės turto neleidžia, todėl jų savininkai nerizikuoja nė mažiausia bauda.

Konfiskuoti turtą įstatymai leidžia tik teisme įrodžius, kad jis sukauptas iš nusikalstamos veiklos. Jei turtą nusikaltėlis jau kam nors perdavė, naujasis savininkas gali jo netekti tik vienu atveju: jei žinojo, kad turtas nelegalus. Todėl, teisininkų nuomone, itin lengva apsaugoti nelegalų turtą.

Per 20 metų turtas buvo konfiskuotas tik 1,5 proc. nuteistųjų.

Šiuo metu Seimas svarsto Prezidentūros siūlymą leisti teismui iš asmens atimti turtą tuo atveju, jei jo vertė akivaizdžiai neproporcinga teisėtoms savininko pajamoms arba jei savininkas tokį turtą yra kam nors perleidęs.

Įstatymo projekte numatyta ir bausmė už neteisėtą praturtėjimą. Už tai grėstų kalėjimas iki ketverių metų, piniginė bauda arba areštas.

Prezidentūros nuomone, neteisėtą turtą būtina atimti, jei jis perleistas artimam giminaičiui, nusikaltėlio įmonei arba jei jo atsikratyta fiktyviu sandoriu (pavyzdžiui, pardavus mažesne nei rinkos verte).