Pratins gerti alų ne iš ryto
Kai tik žmogus įgijo kiek civilizuotumo ir išgudrėjo, prasimanė įvairių svaiginimosi būdų. Ištisus šimtmečius bandoma (ir ne tik Lietuvoje) sukurti taisykles, kurios nustatytų protingo svaiginimosi tvarką.
Alus gaminamas ir parduodamas, šis verslas „maitina“ ir šalies ekonomiką, taigi jis turėtų būti skatinamas. O ką daryti su besaikiu vartojimu ir vartotoju, su jo kultūra, pomėgiais ir įpročiais? Kur rasti alaus gėrėją, kuris gertų ir nepasigertų, nedegraduotų, nepiktintų blaivių piliečių šlitinėdamas, vapėdamas, skleisdamas negerus kvapus, kenkdamas švaraus miesto įvaizdžiui, keldamas rūpesčių artimiesiems ir bendruomenei?
Kupiškio rajono taryba prieš dvi savaites nusprendė rimtai imtis ugdyti miestiečių alaus gėrimo kultūrą. Pirmiausia nusitvėrė centre esančių aludžių. Apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką keturioms aludėms: UAB „Alika“ barui (miestiečiai jį nuo seno pagal buvusią vėjarodę vadina „Gaideliu“), A. Vaitiekūno barui, esančiam pagrindinėje miesto aikštėje, G. Pažemio ir A. Čiurlienės aludėms, esančioms šalia miesto turgavietės B. Žekonio gatvėje. Joms bus leidžiama dirbti nuo 10 val. iki 20 val. Šie apribojimai bus nurodyti patikslintose veiklos licencijose. Sprendimo projekte buvo numatyta nustatyti darbo laiką nuo 8 iki 22 val., tačiau politikai po diskusijų apsisprendė, kad reikia nedorai pagundai veikimo laisvę dar labiau apriboti.
Tokio žingsnio imtasi, neapsikentus aludžių kai kurių lankytojų nekultūringo elgesio ir reaguojant į miesto gyventojų skundus.
„Gaidelis“ yra daugiabučių gyvenamųjų namų kieme. Alus čia parduodamas nuo 8 val. ryto net iki 2 val. nakties, automobilių keliamas triukšmas, girtų asmenų keiksmai nenutyla nei dieną, nei naktį. Dažnai tramdyti agresyvių lankytojų kviečiama policija. A. Vaitiekūno baras yra pagrindinės miesto L. Stuokos-Gucevičiaus aikštės pakraštyje, netoli rajono apylinkės teismo. Jo darbuotojams yra tekę ne kartą matyti padauginusius piliečius gulinėjant aikštės vejose ar net ant teismo laiptų, viešai atliekant gamtinius reikalus. Taigi, remiantis rajono apylinkės teismo, policijos komisariato oficialiais raštais ir dviejų gyvenamųjų namų bendrijų skundais, savivaldybė ėmėsi žygių ir iniciatyvos užtikrinti miesto centre tvarką. Yra alaus barų mieste ir daugiau, bet jie yra ne pagrindinėse gatvėse, todėl į jų veiklą nesikišama.
Artėja rinkimai?
„Ūkininko patarėjo“ kalbintas miesto centre esančios aludės savininkas Alfonsas Vaitiekūnas neslėpė kartėlio:
- Pavėluotas šis valdžios rūpestis. Visos miesto maitinimo įstaigos ir alaus barai vos kvėpuoja, nebėra lankytojų, apyvarta sumenkusi.
Skurdas visus priveikė. Šis sprendimas tik spartina barų žlugimą, ypač tų, kuriuose lankosi vargingiausiai gyvenantys žmonės. Jie stumiami toliau nuo akių, kad jų lyg ir nebūtų, kad negadintų nuotaikos įstaigų darbuotojams. Aludę Lietuvoje turėti – gėda. Vokietijoje lankiausi, ten į aludes vakarais renkasi kaimynai, šeimos, bendraujama, grojama, dainuojama. Ten silpnesnis alus, kitokia ir vartojimo kultūra.
Pasak A. Vaitiekūno, valdžiai turėtų rūpėti ne aludžių darbo laikas, o žmonių skurdo mažinimas. Tada ir aludės būtų kitokios, ir lankytojai, ir aludžių savininkai nesijaustų antrarūšiai.
Nedora būtų šiuokart neišklausyti ir gadinančių gražų miesto veidą piliečių nuomonės. „Ūkininko patarėjo“ korespondentė vieną dieną ėmėsi tokios misijos. Kur tik beatvėrė duris, ten užvirė pilietiškos diskusijos. Diskusijos virė, bet fotoaparatą visi prašė slėpti kuo giliau...
„Alikos“ bendrovės bare vyrai, dar gerokai neįšilę, buvo nepikti. Esą valdžia nori parodyti piliečiams, kad rūpinasi jų interesais, pataikauja rinkėjams. „Dabar politikai neteks balsų, mes juk esame pirma banga, kuri iš aludžių draugiškai ir masiškai keliauja už juos balsuoti. Mes esame aktyvūs, čia išdiskutuojame, visiems kitiems nusispjauti“, - juokavo vienas pašnekovas prie pilno alaus bokalo. Kiti stebėjosi, kodėl tik dabar valdžiai užkliūva šlitinėjantys vyrai, juk aludės veikia dešimtmečius, jau baigia išmirti ir prisiekusieji lankytojai. Žmonių nebėra Kupiškyje, alaus prekyba sumenkusi, aludės pustuštės. Baro duris pravėrę jauni vyrukai, išgirdę aptariamą temą, pyktelėjo:
- Žinoma, čia renkasi žemiausio sluoksnio liaudis, „Rotary“ klubo nariai čia neina, jiems per prasta. O kur mums dėtis? Mes esame gyvi, tik netekę darbo ir be vilties jį susirasti. Čia bent pasišnekėti galima, išlieti rūpesčius. Kam tokie, kaip mes, rūpi? O taip tik virvė belieka. O kas bus su aludėmis, kai tos subankrutuos? Bedarbių minias valdžia tokiais sprendimais gausina...
Publikai pritarė ir barmenė, patarusi pamąstyti, kodėl kitoms alkoholiu prekiaujančioms įmonėms apribojimai netaikomi. Kas gėrė pigų ir stiprų alų, tas ir gers, tik pirks parduotuvėse „pūsles“, rinksis landynėse. Jei tas alus atima žmonėms protą, tegu valdžia pasiryžta uždrausti jo gamybą... Baro publiką tokios kalbos dar labiau įaudrino, esą gal kalėjime gyvename, kad nurodys ponai laiką, ką ir kur galima veikti, kada atsigerti, kada pagiriotis, kada į gatvę išeiti...
A. Čiurlienės individualios įmonės bare buvo tyku, prie staliukų sėdėję vyrai į diskusijas veltis nepanoro. Vienas taikiai ištarė: „O kam mes trukdome, už kieno pinigus geriame? Nei darbo, nei pašalpų valdžia neduoda ir dar reguliuoja, kada mums kelti ir gulti...“
Baro savininkė Angelė Čiurlienė pakvietė užeiti į tarnybinę patalpą ir paskleidė ant stalo šūsnį dokumentų ir įvairių raštų.
Rajono tarybos sprendime minimų trijų alaus barų (išskyrus G. Pažemio aludę) savininkai nutarė skųstis administraciniam teismui, susirado advokatą ir dabar visi studijuoja įstatymus.
Bare patys, be samdomų darbuotojų dirbantys Eduardas ir Angelė Čiurliai tikino negalintys suvokti valdžios argumentų. Visi savivaldybėje surinkti skundai liečia tik „Alikos“ barą, o baudžiami yra keturi.
Čiurlių aludė veikia jau septynerius metus, per tą laiką nenustatyta jokių pažeidimų, nebuvo jokių licenciją išdavusios savivaldybės priekaištų.
- Nori valdžia sumažinti besaikę girtuoklystę, o baudžia verslą. Ne nuo to galo reikia pradėti. Tegu institucijos seka ir kontroliuoja, kaip laikomasi prekybos taisyklių, vertina atskirai kiekvieną įmonę. Bausti urmu, kad pamokytų kitus, - ar čia Stalino laikai? Jei sprendimas įsigalios, aludės dirbs „tuščiai“. Mūsų didysis lankytojų srautas yra nuo 7 val. iki 10 val. Trečią valandą popiet čia jau tuščia. Bedarbystė gresia 10-12 barų darbuotojų. Tokios politinių žaidimų išdavos, - garsiai ir piktai kalbėjo E. Čiurlys.
Aludės šeimininkė skaičiavo savivaldybės ir „Sodros“ biudžetams jų šeimos verslo teikiamą naudą: per šiuos metus jau sumokėti 3 tūkst. Lt „Sodrai“, iki liepos ji, kaip įmonės savininkė, kas mėnesį mokėjo po 300 Lt. Netekus pajamų dalies, aludė bus nuostolinga, save išlaikę verslininkai taps bedarbiais ir valstybės išlaikytiniais.
Pašnekovai pacitavo Konkurencijos įstatymo nuostatas: atsakingos institucijos privalo užtikrinti verslui sąžiningos konkurencijos laisvę, draudžiama priimti teisės aktus, kurie diskriminuotų verslo subjektus.
Atsisveikinant aludės lankytojai parodė čia pat turgavietės aikštėje neseniai atsiradusią iškabą „Gėrimų išpardavimas“. Ten viskas pigiau, yra ir visų blaivybės propaguotojų, ir sveikuolių peikiamo stipriojo alaus. Sakė vyrai trauksią ten. Bet šios įprastos Čiurlių aludės gaila, nebus kur visiems pasibūti ir su kuo pasišnekėti.