Praėjusią savaitę V.Lašas visą dėmesį skyrė konferencijai „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje”. Tai pirmoji tokia tarptautinė konferencija, surengta Lietuvoje.
53 metų verslininko domėjimasis kosmosu nieko nebestebina. Jis yra vienas rimčiausių dviejų danų, kuriančių aparatą, kuris leis pasiekti kosmosą gerokai didesniam būriui žmonių, rėmėjų.
Kadaise ėmęsis siuntų verslo ir netgi pats jas gabenęs dviračiu, šiandien V.Lašas džiaugiasi galimybe apie rūpesčius pasikalbėti su pasaulyje gerai žinomais žmonėmis. Kad ir koncerno „Virgin” įkūrėju milijardieriumi Richardu Bransonu.
– Jūsų vizitinėje kortelėje parašyta: „Kiekvienas lašas svarbus.” Taip pabrėžiate savo pavardę?
– Žinoma, tai ir žodžių žaismas. Tačiau yra toks angliškas posakis. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra svarbus. Lietus lyja tik tuomet, kai būna daug lašų.
Tas pats ir valstybėje. Jei organizacijos sugeba įkvėpti, sutelkti daug žmonių įdomioms idėjoms įgyvendinti, pasiekiama gerų rezultatų.
– Užsiimate skubių siuntų verslu. Kaip jums sekėsi pastaraisiais metais, kai ne vieną palaužė krizė?
– Bet kuris sunkus laikas – tai puikių galimybių metas. Gerai prisimenu 1998 metų Rusijos krizę, kuri paskatino mus visus atverti vartus į Vakarus.
Iki tol atrodė, kad lengviau naudotis esamais ryšiais per Maskvą. Tačiau būtent tuomet, atradus Vakarus, siuntų verslas labai sustiprėjo.
Dabartinis sunkmetis – toks pat. Jis skatina žiūrėti plačiau, diegti daugiau naujų technologijų.
Galima imtis to, kas sudomintų australus ar japonus, kanadiečius. Na, kad ir siūlyti aukštos kokybės garso aparatūros priedėlius. Tarkim, jai skirti laidai, kainuojantys 1149 dolerius, sukurti Kaune. Juos perka, ir ne po vieną.
Galima remtis šveicarais, kurie už didelius pinigus parduoda laikrodžius, ar prancūzais, kurie parduoda ne tik vyną, bet ir jį gaubiančią aureolę.
Mes, lietuviai, taip pat galime rasti sričių, kuriose esame stiprūs. Tarptautinėse konferencijose, tarkim, garsiojoje TED, sutinku daug ambicingų žmonių, kurie įkvepia galvoti, kurti.
Nereikia atsiriboti nuo pasaulio. Kadaise norėjau patekti į garsiąją Davoso konferenciją, tačiau pasirinkau TED. Esu vienas iš 30 žmonių pasaulyje, kurie yra pagrindiniai jos rėmėjai.
– Su R.Bransonu esate išgėręs ne vieną puodelį kavos ar bokalą alaus. Koks jis yra neoficialaus pokalbio metu?
– Šiltas ir draugiškas. Jis nuoširdžiai domisi pašnekovu ir tai daro ne iš tuščio mandagumo.
Šnekame ne tik apie darbus. Mano vyresnieji vaikai yra panašaus amžiaus kaip ir jo, tad dalijamės ir tėviškais rūpesčiais. Sykį susitikome, kai jis buvo bėgęs maratoną.
Aš jam papasakojau, kaip įveikiau Los Andželo maratoną.
Kadaise jam, aviacijos aistruoliui, padovanojau žurnalistės Gražinos Sviderskytės knygą anglų kalba apie pilotą Romualdą Marcinkų, skraidžiusį Didžiosios Britanijos karališkosiose oro pajėgose.
Sakiau Richardui, kad tai – lietuvis, kurio būdas panašus į jo. Kitą kartą diskusiją apie R.Marcinkų pratęsėme.
– Girdėjau, kad esate aplankęs 60 pasaulio valstybių. Jums nebepakanka Žemės, kad galvojate apie kosmosą?
– Tai taip artima žmogui. Juk nuo Kauno, kuriame gyvenu, kosmosas yra arčiau nei Vilnius – vos šimtas kilometrų, tik kita kryptimi. Kartais mes apie tai tiesiog nesusimąstome.
Įkvėpė ir dviejų jaunų ambicingų danų pavyzdys.
Rėmėjų lėšomis jie išsinuomojo nedidelį angarą ir kuria kosminį aparatą, nutiesiantį kelią į kosmosą.
Anksčiau reikėdavo labai daug lėšų, o dabar naujos technologijos leidžia tai padaryti daug pigiau. Nedideliu laivu kosmonautas galės pakilti į 120 kilometrų aukštį ir grįžti atgal.
Toks suborbitinis skrydis pakartotų tą patį, ką kadaise atliko pirmieji į kosmosą skridę amerikiečiai. Tačiau šį skrydį finansavo supervalstybė.
Naujojo aparato sukūrimas pirmajame bandymo etape kainavo tik 50 tūkst. eurų, neskaitant savanorių darbo.
– Kada nors šiuo laivu kosmosą pasieksite ir jūs?
– Niekada nesakyk „niekada”. Po Jurijaus Gagarino skrydžio iki šiol kosmose buvo tik 500 žmonių. Per artimiausius 20 metų kosmose turėtų apsilankyti 50–100 tūkst. žmonių.
– Domitės kosmosu, aviacija, globaliuoju atšilimu, plėtojate siuntų verslą, esate pedagogas, įnirtingai domitės šiuolaikinėmis technologijomis. Kaip jums pavyksta viskam skirti dėmesio?
– Esu labiau katalizatorius. Kartais atrodo, jog reikia būti dideliu profesionalu, kad galėtum ką nors padaryti, o išties pakanka stumtelėti, pasiūlyti idėją.
Tarkim, organizacijoje „Carbon War Room” tariamės, kaip palankiau strategiškai spręsti pasaulines problemas, diegti technologijas, saugančias gamtą.
Viena vertus, tai labai ambicingi dalykai, antra vertus, tai pritraukia daug investicijų, kurios duoda pelno. Drauge tai pritraukia dar daugiau investicijų.
Galima tapti rimtais žaidėjais nebūtinai statant didelę elektromobilių gamyklą. Galima tiesiog kurti jiems kad ir intelektinę įrangą.
Esu tikras, kad ilgainiui žmonėms nebereikės vairuoti automobilių, šie patys važiuos. Vairuosime tik norėdami pasirungti kartų trasoje ar sėdėdami prie senovinio automobilio vairo.
Prieš kelias dienas man pasakė, kad mąstau kaip „Google” vadovas Ericas Schmidtas. Jis irgi mano, kad žmogus nesukurtas vairuoti automobilio.
Keista, kad šios idėjos dar neįgyvendinome, bet naujovės greitai ateis.