Lietuvei JAV palengvėjo ir buitis, ir vežimėlis (nuotraukos)

Užsieniečiui kasdienę buitį bei jo pramogas lengvinančios naujovės neįgaliam lietuviui – nepasiekiama svajonė.

Lietuvoje įrangą neįgaliesiems gaminantys ar ją įvežantys verslininkai pačia naujausia technika, šiuolaikiškiausiais protezais galėtų aprūpinti visus šalies neįgaliuosius.

Tačiau šių priemonių neįperka ne tiktai neįgalieji, bet ir valstybė.

Patogus šlaunies protezas, prisitaikantis prie kelio sąnario padėties ir per sekundę įvertinantis ją 50 kartų.

Vakuuminis blauzdos protezas, leidžiantis neįgaliajam nebijoti užlipti ne tik ant grumsto, bet ir lakstyti, kopti į kalnus.

Ne tik kūno odos spalvą, bet ir paciento plaukuotumą atitinkantys rankų, kojų, pirštų ar ausų protezai.

Po namus neįgaliajam su pulteliu rankoje specialiais bėgiais judėti leidžiančios sistemos.

Specialūs keltuvai, įkeliantys ir iškeliantys iš vonios.

Vos 4,2 kg sveriantys anglies pluošto vežimėliai, patogią kelionę mieste ir užmiestyje užtikrinantys skuteriai.

Krūties netekusiai pacientei sukurtas maudymosi kostiumėlis. Prie krūties protezo klijuojami speneliai, todėl moteris gali vilkėti vakarinę suknelę. Robotas, kurį paralyžiuotas žmogus gali valdyti mintimis.

Tai – tik menka dalis komfortiškų naujovių, kurios pasaulyje sukurtos neįgaliesiems.

Tačiau išbandyti visa tai gali retas lietuvis, nes valstybė neįgaliesiems kompensuoja toli gražu ne viską.

Įvairius gaminius neįgaliesiems kuriančios ir iš užsienio įvežančios įmonės „Ortopedijos technika” atstovė Irina Sabaliauskienė pripažino, jog likimo nuskriaustų žmonių padėtis Lietuvoje – apverktina.

Bendrovė ne pirmi metai kojos netekusiems žmonėms siūlo mikroprocesoriaus valdomą sistemą „C-leg”. Tačiau įsigyti šį technikos stebuklą gali retas – judėjimo džiaugsmą sugrąžinanti sistema kainuoja nuo 60 tūkstančių litų.

„Tokius protezus esame pritaikę 6 pacientams. Keli iš jų po nelaimingo atsitikimo buvo gavę draudimo išmoką, tik todėl galėjo įpirkti šią sistemą”, – sakė I.Sabaliauskienė.

Kur kas paklausesni įmonės sukurti ir gaminami megzti čiurnų, alkūnių, juosmens, kelių įtvarai.

Pagal specialią technologiją pagaminti įtvarai kainuoja 100–150 litų, todėl jie prieinami daugeliui.

Bendrovės meistrai sukūrė produktų grupę moterims, kurioms per operaciją pašalinta krūtis. Bendradarbiaujant su Kauno apskrities moterų sveikatos draugija „Alma” sukurtos trijų modelių liemenėlės ir maudymosi kostiumėlis.

Tiesa, per metus nemokamai galima gauti vieną tokią liemenėlę, o už maudymosi kostiumėlį tenka mokėti visą kainą.

Apskritai ortopedinės avalynės ir krūtų protezų reikia laukti eilėse. Dėl pakeistos apmokėjimo tvarkos ir per mažai skirtų pinigų dabar batus užsisakęs žmogus juos gaus tik kovą. Krūties protezo irgi tektų laukti iki kitų metų pradžios.

Prieš 23 metus per avariją kojos netekusiam klaipėdiečiui Valdui Grušui pasisekė labiau.

Dėl nugaros skausmų ir sveikosios kojos tirpimo gydytojai rekomendavo pacientui plaukioti, kad sustiprėtų raumenynas.

Patogiai jaustis vandenyje vyriškiui padėjo kauniečiai įmonės „Pirmasis žingsnis” meistrai, nemokamai pagaminę specialų protezą su pritvirtinamu plaukmeniu.

Ir atviruose telkiniuose, ir baseine plaukiojantis klaipėdietis antri metai nebeturi nusiskundimų dėl nugaros. Vyriškiui sveikata pagerėjo tiek, kad jis praėjusią vasarą netgi ryžosi šokti parašiutu iš dviejų kilometrų aukščio.

„Tarptautinį pripažinimą pelnę mūsų įmonės meistrai gali pagaminti labai daug ką, bet viską riboja pinigai. Valstybė sumoka tik už dalį neįgaliųjų gyvenimą palengvinančių gaminių – nustatytą bazinę kainą.

Norintiems naujesnio, patogesnio gaminio tenka primokėti”, – sakė šios Kauno bendrovės tiekimo ir prekybos padalinio vadovė Ramunė Aleknienė.

Neįgaliųjų padėtis Lietuvoje dar labiau suprastėjo pakeitus apmokėjimo tvarką.

Jau daugiau kaip metai už protezą ar ortopedinę avalynę turi sumokėti pats neįgalusis. Ilgai sirgusiam ir ribotas pajamas turinčiam žmogui dar tenka apsišarvuoti kantrybe – ligonių kasa pinigus sugrąžina vėliau.

Įvairią techniką neįgaliesiems gaminančios, automobilius pritaikančios sostinės bendrovės „Puntukas” projektų vadovė Vilija Noreikienė pripažino, kad jų darbuotojai tikrai pajėgūs sukurti stebuklą.

Naujausi išradimai leidžia neįgaliajam spaudant pultelio mygtukus persikelti iš lovos į vežimėlį, įsikelti į vonią.

„Dalį kūno nevaldantiems žmonėms viena didžiausių yra maudymosi problema. Mes siūlome elektrinį keltuvą, kuriuo susižavi visi pamačiusieji, tačiau juos atbaido 3000 litų kaina”, – sakė įmonės atstovė.

Ši įmonė siūlo ir mobiliuosius laiptų kopiklius, galinčius pakeisti liftą. Mat pagal galiojančią tvarką savivaldybės liftą įrengia tik pirmajame aukšte gyvenantiems neįgaliesiems. Todėl toks laiptų kopiklis gali išspręsti nemažą problemą.

Bendrovės meistrai neįgaliojo poreikiams pritaiko ir automobilį. Tam kartą per šešerius metus skiriama iki 4160 litų (32 MGL) išmoka. Jei tokios sumos mašinos valdymo įrangai pertvarkyti nepakanka, tenka primokėti pačiam neįgaliajam.

Prieš 15 metų tiekti kompensacinę techniką neįgaliesiems pradėjusios bendrovės „Teida” vadovė Edita Želvienė neslėpė, jog daugumai neįgaliųjų neįperkami šiuolaikiškiausi gaminiai.

Tačiau ji gyrė skandinavų modelį konkursams rengti ir technikai pirkti centralizuotai pasirinkusią Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, mat tai neįgaliesiems leidžia pasirinkti norimą gaminį ir patiems primokėti skirtumą.

„Žmonės, turintys negalią, skiriasi pagal ūgį, svorį, gyvenimo būdą, todėl jiems reikia skirtingos technikos. Geriausia, kai žmogus pats išsirenka tai, kas jam labiausiai tinka”, – sakė E.Želvienė.

Už valstybės skiriamą sumą moderniausio gaminio neįmanoma įsigyti. Pavyzdžiui, aktyvaus tipo vežimėliui kartą per ketverius metus skiriama iki 5 tūkstančių litų išmoka.

Švedų kompanija „Panthera” pagamino lengviausią pasaulyje aktyvaus tipo vežimėlį iš anglies pluošto.

Tačiau už tokį vos 4,2 kg sveriantį vežimėlį „Panthera-x” neįgaliajam tektų primokėti mažiausiai 8 tūkstančius litų. Mat jo kaina – per 13 tūkst. litų.

Akumuliatoriaus varomam skuteriui kelionėms po miestą ir užmiestyje neįgaliajam kartą per šešerius metus skiriama 3500 litų kompensacija. Tačiau už tokią sumą įmanoma išsirinkti nebent patį pigiausią modelį, todėl keliuose tokią transporto priemonę galima išvysti retai.

Patys neįgalieji garsiai stebisi paradoksų Lietuvoje gausa. Milijonus mokykloms, daugiabučiams rekonstruoti skiriantys politikai kaltinami, kad renovuojami pastatai nepritaikomi neįgaliesiems.

Netgi kai kurių savivaldybių socialinės paramos ar socialinių paslaugų centrai įkurdinami viršutiniuose aukštuose. Todėl neįgaliajam net patekti pas socialinį darbuotoją neįmanoma.

Nevienareikšmiškai vertinamas ir sprendimas iš ES struktūrinių fondų skirti 17 milijonų litų, už kuriuos dešimčiai regioninių Techninės pagalbos neįgaliesiems centrų nupirktos ar išnuomotos patalpos sandėliams.

Tačiau neįgaliesiems nereikia sandėlių. Visas priemones, kurios lengvina neįgaliųjų kasdienę buitį ir būtį reikia ne sandėliuoti, o išdalinti žmonėms.

Tokių priekaištų Seimo, ministerijų atstovams per diskusiją apie Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą negailėjo Lietuvos neįgaliųjų organizacijos.

Neįgaliesiems skirta kompensacine technika prekiaujančios įmonės, kaip ir naujų automobilių prekeiviai, dažniausiai nurodo tik bazinę modelio kainą.

Pavyzdžiui, švediško vežimėlio „Panthera U2” (nuotr.) bazinė kaina vienoje Lietuvos įmonėje yra 5200 litų (valstybė kompensuoja 5000 Lt. – Red.).

Tačiau už papildomą patogesnį nugaros atramos rėmą (200–270 Lt), pakojį (nuo 395 Lt), galinių ratų lankus (460–520 Lt), galinius ratus su titano lankais (1158 Lt), galinius ratus su frikciniais lankais (1758 Lt), vienpusius stabdžius (279 Lt), stipinų apsaugus (289–298 Lt), stūmimo rankenas (200–420 Lt), šoninius apsaugus nuo vertimosi (350 Lt), šoninius drabužių apsaugus (200–320 Lt), minkštus porankius (490–540 Lt), vežimėlio sėdynėlę (250–290 Lt), maišelį daiktams susidėti (120 Lt), ramento laikiklį (20 Lt), rėmo apsaugą (49 Lt) ar važiuoklės rėmo galo dangtelį (29 Lt) reikia sumokėti patiems neįgaliesiems.

Taigi vežimėlio kaina išauga daugiau nei du kartus.

Kai krepšininkė Karolina Lingytė, avarijoje netekusi kojos, atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, vietos gyventojai stebėjosi, kodėl ji juda ligoninės vežimėliu.

„Lietuvoje kompensavo prastą vežimėlį. Amerikoje aš važinėju daug lengvesniu ir mobilesniu”, – sakė 21 metų K.Lingytė.

Alabamos universiteto vežimėlių krepšinio komandos žaidėja iš Klaipėdos naudojasi „Eagle Sports Chairs” kompanijos įranga, nes ši bendrovė remia krepšininkes. Dauguma neįgalių amerikiečių turi „Quickie” ir „Per4max” vežimėlius.

„Pagrindinis skirtumas tarp šių vežimėlių ir „Panthera”, kuriuos Lietuvoje kompensuoja „Sodra”, yra jų svoris. Pagaminti iš titano, vežimėliai maždaug tris kartus lengvesni, todėl juos daug lengviau įkelti į automobilį.

Be to, beveik visi jie turi jutiklį, kuris jaučia, ar važiuoji į įkalnę, ar nuokalne, ir padeda leistis žemyn arba kilti į viršų.

O maždaug prieš metus atsirado ratai, kurių lankai susistumia, kad galima būtų pravažiuoti pro siauresnes erdves”, – pasakojo K.Lingytė, po avarijos 2006-aisiais atlaikiusi beveik 40 operacijų.

Perspektyviai krepšininkei buvo amputuota kairioji koja. Dabar lietuvė yra viena geriausių krepšininkių JAV studentų vežimėlių lygoje. Patogus vežimėlis padeda jai žaisti ir tenisą bei golfą, o neseniai K.Lingytė pradėjo boksuotis.

Jungtinėse Valstijose neįgaliesiems sudarytos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą.

Vežimėliams pritaikyti šaligatviai ir viešasis transportas, ne problema vairuoti bet kurį automobilį.

„Amerikoje neįgalieji turi įrangą, kuria mašinos valdymas perkeliamas į vairą. Tereikia dviejų minučių prisukti ją prie pedalų, ir galiu vairuoti bet kurį automobilį, net, pavyzdžiui, išsinuomotą. Lietuvoje tokios įrangos nėra, nes valdininkai jos nepatvirtino. Nenormalūs reikalavimai”, – sakė K.Lingytė.

JAV neįgalieji, kuriems sunku patiems iš vežimėlio persėsti į vairuotojo sėdynę, naudoja įvairiausius keltuvus, kurie nesudėtingai įtaisomi automobilyje.

Pastarųjų metų naujovė – automobilio sėdynė, pasisukanti kokiu tik nori kampu.

Rimtą stuburo traumą patyrusiems žmonėms gyventi padeda elektroniniai vežimėliai, turintys įvairiausios komunikavimo įrangos, ventiliatorių, „Bluetooth” technologijas.

Būtiniausias priemones kompensuoja privatus ir valstybinis draudimas, o įrodžius, kad tam tikra papildoma įranga reikalinga mokslams, galima kreiptis į mokslo fondus. Jeigu įranga būtina tam, kad lengviau atliktum darbą, už ją turi sumokėti specialūs JAV fondai.

O tie, kurie turi pinigų, gali įsigyti įvairiausių technologinių išradimų sportavimui, pramogoms ar kasdienybei.

JAV populiarėja elektrinis dviratis „Firefly”, pritaisomas prie vežimėlio. Jis kainuoja apie 2000 dolerių (5000 litų). Su šiuo dviračiu žmogus gali judėti 15 kilometrų per valandą greičiu ir įveikti rankiniu vežimėliu neįveikiamus atstumus.

Pastaruoju metu bandomi įvairiausi robotai, padedantys neįgaliesiems savarankiškai tvarkytis namuose.

Pavyzdžiui, robotas „El-El” reaguoja į komandas balsu, turi įmontuotą vaizdo kamerą ir keturis jutiklius, kurie atpažįsta daiktus, todėl gali atnešti, ko paprašytas.

Kitas kiberkinetikos išradimas – „BrainGate” padeda paralyžiuotiems žmonės kontroliuoti kompiuterį ir judinti robotą-ranką mintimis, nes jis yra prijungtas prie žmogaus smegenų.