Minsko turguje - egzotikos dvelksmas (nuotraukos)

„Būnant Minske nusikaltimas neapsilankyti vietos turguje“, - suintrigavo ne kartą Baltarusijos sostinėje besilankiusi pažįstama. Todėl kelioms dienoms atvažiavusi į šį miestą, nutariau pasižvalgyti Komarovskio turgavietėje.

Abejonės, ar baltarusiškas turgus gali kuo nustebinti, dingo vos priartėjus prie gražiai sutvarkytos aikštės šalia turgaus. Trinkelėmis išklotoje aikštėje čiurlena fontanas, apstu skulptūrų - pradedant retro fotografu, bandančiu įamžinti damą su šuniuku, ir baigiant prie pat įėjimo į turgavietę įsitaisiusia apvalaina moteriške-saulėgrąžų pardavėja.

Pirmiausia pasukau į sezoninį turgų po atviru dangumi. Čia akį traukė ant erdvių prekystalių suvežtos įvairiausios sodo, daržo, miško gėrybės. Ir toli gražu ne tik vietinės.

Tarsi kokioje rytų šalyje - rietuvės arbūzų ir tarsi paršeliai didelių melionų bei iš aukštai pirkėjų besidairančios pardavėjos. Greta vilioja tarsi smėlio žaislai į tinklelius supakuotos ryškiaspalvės paprikos, tolėliau - sultingi persikai, kekės įvairiaspalvių vynuogių. Ant kito prekystalio - ne tik baltarusiški svogūnai, tačiau ir išskirtinės formos raudongalviai, atvežti iš Krymo.

Už vieno prekystalio įsitaisęs Andrejus Viktorčikas siūlo vantas. Už tokią pat kainą - 6 tūkstančius baltarusijos rublių (6 litus) gali nusipirkti beržinę, ąžuolinę ar iš eukalipto šakų surištą. Pridėjęs dar du litus, gausi vantą iš kėnio šakų. Pastarosios, atvežtos iš Vakarų Sibiro, iš Surguto, netgi įpakuotos į vakuuminę pakuotę.

Nusistebiu, kad iš tokios tolybės atvežtos vantos kainuoja beveik tiek pat, kiek vietos miškuose surištos. Šnekus prekeivis paaiškina, kad jas įvežant į Baltarusiją jokių muito mokesčių mokėti nereikia. „O štai kai siunčiau konteinerį vantų į Ameriką, reikėjo muitus sumokėti, todėl ir kaina jau kitokia gavosi“, - paaiškino A.Viktorčikas.

Vantų verslą jis vysto su dar keturiais bičiuliais. Baltarusijoje surištas beržines vantas jie gabena į pietų Rusiją, Krasnodaro sritį. Pasirodo, beržai ten reti ir jų šakas pjauti draudžiama. Tuo tarpu iš Sočio apylinkių į Baltarusiją atsiveža iš eukalipto šakų surištų vantų. Išgirdęs, kad Lietuvoje tokia vanta kainuoja apie 20 litų, baltarusis tik galvą pakraipė.

Užsukus į šalia įsikūrusią turgavietę po stogų, dėl nemažų kainų galvą kraipau jau aš.

Medų pardavinėjanti Valentina Savickaja kviečia paragauti kurio nors iš daugybės jos pardavinėjamo medaus rūšių - grikių ar liepų, miško ar pavasarinių augalų. Bitininkystė - jos šeimos verslas, vyrui ji padeda prižiūrėti 110 bičių šeimų.

Išgirdus medaus kainą, jo ragauti nebesinori. Kilogramas medaus kainuoja apie 40 litų. Paaiškinus, kad Lietuvoje jo galima nusipirkti perpus pigiau, baltarusė sako, kad šiemet jo kaina pakilusi dėl prastų orų. Pernai Minsko turguje medus kainavo 7-10 litų pigiau.

Turgavietės pieno produktų skyriuje geriau nesilankyti alkanam - gali prisipirkti daugiau, nei ketinai. Įvairiausio kietumo naminė varškė kainuoja po 10-12 litų už kilogramą, sviesto kilogramas - 20 litų.

Ne tik varške, bet ir kelių rūšių naminiais sūriais - brinza, mocarela, suluguni (visi jie kainuoja apie 45 litus už kilogramą) gundo ūkininkas Nikolajus. Vyriškis sako ūkininkaujantis kartu su sūnumi, veterinarijos gydytoju - ir karves melžia, ir sūrius spaudžia.

Tiesa, jie teturi vos tris karves ir daugiau jų auginti neketina, nes neturi pakankamai žemės. Pasak ūkininko, aras dirbamos žemės jų apylinkėse kainuoja apie 400 JAV dolerių, tačiau jos nusipirkti ar išsinuomoti šeima negali, nes aplinkui - kolūkio laukai. „Mūsų valstybės pagrindinį dėmesį skiria kolūkiams, o ne ūkininkams“, - paaiškina vyriškis. Išgirdęs, kad smalsi pirkėja - iš Lietuvos, vyriškis iškart pasiteirauja, ar dar gyvas aktorius Donatas Banionis. Sulaukęs teigiamo atsakymo, jis ima vardinti filmus, kuriuose lietuvis aktorius vaidino ir apgailestauja, kad dabar tokių gerų filmų niekas nebestato. Todėl jis televizoriaus jau 4 metus nežiūrįs.

Žalios mėsos skyriuje kainos panašios kaip Lietuvoje. Kiaulienos kumpio kilogramas kainuoja apie 16-ka, sprandinės - apie 20 litų, pigiausia jautiena - 18-23 litai. Gyvuliai užauginti tik Baltarusijoje. Klausimo, ar nėra iš užsienio atvežtos mėsos, prekiautojai iš pradžių net nesuprato, o vėliau tik galvas papurto - užtenka vietinės.

Paklaususi, kiek kainuoja ant vieno prekystalio išdėliotos gelsvos, tarsi ką tik nupeštos vištos, apstulbstu - kilogramas kainuoja 35 litus. „Juk tai naminės vištaitės“, - tarsi neišmanėlei paaiškina pardavėja, kai pasitikslinu, ar teisingai išgirdau kainą.

Dažnam lietuviui nekiltų ranka Minsko turguje pirkti ir rūkytų mėsos gaminių. Pigiausios rūkytos dešros kilogramo kaina prasideda nuo 30 litų, panašiai kainuoja ir įvairūs kumpeliai.

Tarp šių ir lietuvio akiai įprastų prekių akis vėl užkliūna už egzotikos - rytietiškų bruožų vaikino, besidarbuojančio prie lentynos su ryškiaspalviais prieskoniais.

23 metų Ravšano gimtinė - Uzbekistanas. Tačiau jau 5 metus jis gyvena Minske ir prekiauja iš rytų šalių atsivežamais prieskoniais.

Vaikinas dirba tarsi cirko žonglierius. Paaiškinus, kokiam patiekalui reikia prieskonių (plovui, vištienai, sriubai ir t.t.), jis iš pradžių nedidele taurele į popierinę tūtelę įpila jau paruošto mišinio. Vėliau mikliai į ją šaukšteliu dar prideda „magaryčių“ - įvairių prieskonių, įeinančių į mišinio sudėtį. Iš kokių skyrelių jis juos semia, spėti įžiūrėti neįmanoma - jo rankos dirba žaibiškai.

Taurelė mišinio įkainuota maždaug 2 litais. Nebrangu, turint galvoje, kad tai visiškai natūralūs, be jokių skonio stipriklių ar druskos pagardai.

Ne ką mažesnė egzotika laukė ir priėjus prie vitrinų su korėjietiškais užkandžiais. Jai prekiaujanti Irina iškart ėmė siūlyti paragauti - pradedant mažais aštuonkojais, sraigėmis, grybais šitaki ir baigiant jūros dumbliais, marinuotais baklažanais, bambuko ūgliais bei dar bala žinia kuo. Visos šios iš įvairių kraštų suvežtos gėrybės pagal korėjietiškus receptus gaminamos Baltarusijoje.

Kai paprašiau leidimo įspūdingą natiurmortą šaldytuvo vitrinoje nufotografuoti, Irina nustebo: „Jūs ką, turguje fotografuoti uždrausta. Iškart apsauga prisistatys“. Išgirdusi, kad esu žurnalistė ir jau kalbinau bei fotografavau ne vieną turgaus prekeivį, moteris dar labiau nustebo, fotografuoti leido, bet patarė daugiau apsaugos kantrybės nebebandyti.

Kad turgavietėje iš tiesų draudžiama fotografuoti, pamačiau tik išėjusi iš pastato. Ant sienos prie įėjimo kabėjo apie tai informuojantis ženklas, kurio įeidama nepastebėjau. Ką gi, paskutiniame kadre įamžinu impozantišką turgaus prekiautojos skulptūrą (netyčia į objektyvą patenka ir pagaliau pasirodęs apsaugininkas) ir sprunku.