1. Nepaisant priemonių, kurių ėmėsi Graikijos vyriausybė ir šaliai skirtos tarptautinės paramos, Graikijai nepavyks įgyvendinti savo įsipareigojimų. Tačiau tai euro nesunaikins.
2. Panašioje padėtyje į Graikijos atsidurs Airija. To pasekmės bus gerokai skaudesnės, mat Airijoje esama vokiškų ir britiškų bankų.
Vokietijos bankai, priešingai nuo šalies eksportuojančių pramonės įmonių, ne tokie stiprūs, o jų rezervai padengti „blogas“ paskolas gana menki.
3. Po Graikijos ir Airijos bankrotų banga palies Portugaliją. O nuo jos – tik žingsnis iki Ispanijos, kurios bankai gausiai dalijo paskolas.
4. Ispanijos griūtis reikštų, kad ES „saugantis pylimas“ pramuštas, jame pinigų nebėra. Tokiomis aplinkybėmis gali įvykti bet kas. Krizė Belgijoje, Prancūzijoje ir t.t. Savo eilės sulauks ir Vokietija, kurios bankai veikia Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje.
5. Ar po to reikėtų laukti kolektyvinės euro zonos šalių griūties ir grįžimo prie nacionalinių valiutų? Greičiausiai - ne. Kataklizmos akivaizdoje Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitiktų su Europos centrinio banko prezidentu Jeanu-Claude'u Trichet ir paaiškintų, kad ant kortos stovi ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos likimas, ir jog atėjo momentas, kai „La Grande Nation“ turi įvykdyti savo misiją.
6. Ta misija – tai keli trilijonai eurų, už kuriuos būtų supirkti ant žlugimo ribos stovinčių šalių – pradedant Graikija ir baigiant Prancūzija – valstybių skoliniai įsipareigojimai.
7. Taip Europos šalys būtų išgelbėtos nuo bankroto. Euras nežlugtų, o be to ir nei viena euro zonos valstybė neturėtų išstoti iš vieningos valiutos bendrijos. Hiperinfliacijos nebūtų, mat laikinas bankų paralyžius dalijant paskolas turi stiprų antiinfliacinį poveikį.