Jei pamenate, L.Jamesas iškeitė Klivlando „Cavaliers“ - komandą, kuri chroniškai nuvildavo, ir valstiją su atšiauriu verslo klimatu bei dideliais mokesčiais – į Majamio „Heat“ - čempionės vardą iškovojusią komandą valstijoje su sparčiausiais augimo tempais ir mažais mokesčiais.
Kodėl ir kur atletai kraustosi, gali padėti atsakyti vienas tyrimas, atliktas sporto, bet ne krepšinio, srityje. Henrikas Klevenas, Camille'is Landais ir Emmanuelis Saezas išnagrinėjo geriausių futbolo žaidėjų judėjimą ir rezultatus keturiolikoje valstybių per kelių dešimtmečių laikotarpį. Šiuos duomenis jie lygino su mokesčių režimais ir alga. Jie pamatė, kad mokesčių tarifai žaidėjams rūpi, verčia juos keisti gyvenimo vietą ir daro įtaką jų komandų rezultatams.
Išgryninti santykinę mokesčių veiksnio įtaką visada buvo gana sudėtinga. Galbūt L.Jamesas sudaužė Klivlando širdį, nes Floridoje nėra pajamų mokesčio, o Ohajuje mokesčių našta tokia sunki. Bet galbūt L.Jamesas iškeitė „Cavaliers“ į „Heat“, nes žinojo, kad privalo žaisti kartu su Dwyane'u Wade'u ir Chrisu Boshu, kad taptų čempionu. Galbūt jam arčiau širdies Floridos žiemos.
Didelis H.Kleveno, C.Landais ir E.Saezo pasiekimas yra tas, kad jie pasistengė izoliuoti mokesčių kintamąjį. Jų futbolo eksperimentas prasideda devintojo dešimtmečio pradžioje, kai vos vienas iš dešimties futbolininkų žaidė ne savo gimtojoje šalyje. Tą lėmė dvi priežastys: lygos taisyklės ribojo užsienio legionierių skaičių iki trijų ir komandos privalėjo mokėti specialų mokestį, jei norėjo pasikviesti futbolininką be kontrakto, taigi keitimasis žaidėjais buvo labai brangus malonumas.
J.M.Bosmano verdiktas
Tada, 1995 metais, Europos teisingumo teismas priėmė sprendimą, dabar vadinamą J.M.Bosmano verdiktu, ir uždraudė šiuos apribojimus. Europos futbolininkai tapo laisvaisiais agentais. Dauguma geriausių žaidėjų uždirba pakankamai, kad patektų į aukščiausių mokesčių tarifų kategorija daugelyje Europos valstybių.
2002-aisiais Belgija priėmė lengvatinį mokesčių režimą, kad priviliotų užsieniečius. 2004-aisiais Ispanija priėmė vadinamąjį Beckhamo įstatymą, pavadintą pagal futbolo superžvaigždę Davidą Beckhamą, kuris vienas pirmųjų juo ir pasinaudojo. Įstatymas galiojo tik tiems svetimšaliams, kurie į Ispaniją atvyko po 2004-ųjų sausio 1 dienos. Šiems imigrantams penkerius metus po atvykimo buvo taikomas 24 proc. mokesčių tarifas – kitaip nei vietiniams piliečiams, kurie turėjo mokėti 45 proc. Pasinaudoti lengvata galėjo tik tie, kurie iki tol nemokėjo mokesčių Ispanijai.
D.Beckhamas nebuvo vienintelis. Portugalas Cristiano Ronaldo iš „Manchester United“ persikėlė į Madrido „Real“ 2009-aisiais, kai Didžioji Britanija pakėlė mokesčius nuo 40 iki 50 proc.
Žaidėjai, kurie dėl kokių nors priežasčių negalėjo pasinaudoti mokesčių lengvatomis, migravo mažiau ir buvo eksperimento kontrolinė grupė. Italija, nepasiūliusi panašaus mokesčių jauko, nepritraukė tiek talentų kiek Ispanija. Danija savo mokesčių įstatymus keitė keletą kartų, siūlė lengvatas, bet apribojo jų galiojimo laiką trejais metais. Užsieniečių į Daniją išties atvyko daugiau nei į kaimyninę Švediją. Futbolininkai Danijoje paprastai išbūdavo trejus metus, kol galiodavo lengvatos.
O kaip paaiškinti pasaulio futbolo čempionato taurę, kurią Ispanija iškėlė pirmą kartą 2010-aisiais? Kadangi šalių rinktinės sudaromos iš piliečių, nėra aišku, ar ir čia galioja H.Kleveno, C.Landais ir E.Saezo pastebėjimai. Bet galimas netiesioginis poveikis – galbūt užsieniečių konkurencija geriau motyvavo ispanus.
Bet kokiu atveju, teigia C.Landais, pasiekimų ir mokesčių režimų koreliacija yra reikšminga. Sunku nuspręsti, kada koreliaciją galima pradėti vadinti priežastingumu, tačiau šis tyrimas mus atvedė arčiau tiesos.
JAV surašymas
Visa tai svarbu, nes mokesčių tarifų poveikis dažnai būna ignoruojamas. Pavyzdžiui, visai neseniai JAV Gyventojų surašymo biuras paskelbė preliminarius skaičius, rodančius, kad amerikiečiai, kaip visada, migruoja į mažų mokesčių valstijas – tokias kaip Teksasas ir Florida – iš didelių mokesčių valstijų, pavyzdžiui, Mičigano ir Ohajo. Naujieji LeBrono Jameso namai, Florida, užima penktą vietą tarp valstijų pagal Mokesčių fondo verslo klimato reitingą, o jos gyventojų skaičius per dešimtmetį padidėjo 20 proc.
Ohajaus, tame pačiame sąraše užimančio ketvirtą vietą nuo galo, gyventojų per tą patį laikotarpį pagausėjo mažiau nei 2 proc. Šios koreliacijos leidžia manyti, kad mokesčiai motyvuoja judėti ne tik sporto žvaigždes, bet ir eilinius gyventojus.
Vis dėlto įstatymų leidėjai linkę ignoruoti šiuos pastebėjimus. Vos Gyventojų surašymo biuras paskelbė savo skaičius, R.Brookingso institutas atsakė žinia, kad daug didesnės įtakos turėjo nekilnojamojo turto ir būstų burbulas. Šie kritikai mėgsta pirštu rodyti į išimtis: Nevada, turinti mažus mokesčius, 2009-aisiais neteko gyvenotjų; taip pat ir Florida. Šie faktai yra tikslūs, tačiau jie nukreipia dėmesį nuo bendro vaizdo – kad ilguoju laikotarpiu ir dažniausiai maži mokesčiai gausina gyventojus.
Beckhamo įstatymo ateitis neaiški dėl Ispanijos finansinių sunkumų. Faktai verčia manyti, kad geriausias sprendimas būtų palikti galioti šią taisyklę, tačiau ją išplėsti, kad lengvata galėtų pasinaudoti ir vietiniai. Vietiniai gyventojai gali imti dirbti kaip žvaigždės. Žvaigždės gali pakylėti nacionalinę ekonomiką į kitą lygį, tačiau tik eiliniai piliečiai gali ją ten išlaikyti.