Didžiasalis merdės toliau – valkatų gyvenvietės etiketės jam nepavyks nusikrapštyti.
Mineralinių izoliacinių medžiagų gamyklos šioje gyvenvietėje nebus. Tai paaiškėjo paskutinėmis praėjusių metų dienomis.
Norinčiųjų neatsirado
Nors Europos Sąjunga jau ketino skirti 15 mln. litų gamyklos statybai, nepavyko rasti investuotojo, kuris ryžtųsi įgyvendinti tokį projektą.
Verslininkus atgrasė tai, kad mineralinių izoliacinių medžiagų paklausa Lietuvoje maža. Mat daugiabučių namų renovavimas, kuriam naudojamos šios medžiagos, beveik nevyksta.
O kadangi nevyksta renovacija, nėra nei investicijų, nei gamyklos. Ir darbo Didžiasalyje nėra.
Iki Naujųjų metų nepavykus rasti investuotojo, ES lėšos atiteks kitoms rezervo sąraše įrašytoms įmonėms.
Jau ruošė sklypus
Statyti gamyklą, įdarbinti apie 80 gyventojų ir prikelti Didžiasalį ketino bendrovė „Luido keramika”. Tam ji gyvenvietėje išsinuomojo vieną sklypą, o kitą nusipirko.
Gamykla turėjo iškilti buvusios plytinės, iš kurios telikę griuvėsiai, teritorijoje. Plytų gamykla Didžiasalyje uždaryta 1995-aisiais. Taip vietos gyventojai buvo pastūmėti į dar didesnį skurdą.
„Luido keramika” šalia Didžiasalio išsinuomojo smėlio ir molio karjerus. Mineralinę vatą įmonė ketino gaminti iš Lietuvoje esančių išteklių.
Sulaukusi ES paramos „Luido keramika” dvejus metus ieškojo investuotojo, kuris gamyklos statybą finansuotų 40 mln. litų. Tačiau bergždžiai.
Kalta – Vyriausybė
„Luido keramikos” direktoriaus Ričardo Dapkaus nuomone, planus sugriovė Vyriausybės sprendimai. Gamyklos poreikis buvo nustatytas turint omenyje daugiabučių namų renovavimo programą. Tačiau ji merdi.
Todėl finansuoti projekto nesutiko nė vienas bankas. Kitus galimus partnerius gąsdino ir tai, kad gamyklos atsipirkimo laikas buvo numatytas net 5,5 metų.
Projektu susidomėjusių investuotojų buvo ne vienas, bet jie pasitraukė. Finansuoti gamyklos statybos nesutiko Rusijos, Kipro, Kinijos kompanijos. Kiti investuotojai, pasak R.Dapkaus, pasirodė nepatikimi.
„Mus labai spaudė laikas. Kai kurie investuotojai galbūt negalėjo skirti tokios didelės sumos”, – taip R.Dapkus aiškino, kodėl „Luido keramika” buvo priversta atsisakyti 15 milijonų litų ES paramos.
Bedarbiai nieko nebesitiki
Toje vietoje, kur turėjo iškilti mineralinių izoliacinių medžiagų gamykla, stūkso griuvėsių krūva. Tai – viskas, kas liko iš plytinės.
Vietos gyventojai ardo likusias mūro sienas, ieško metalo. Šalia – buvę kultūros namai, žiojintys kiaurais langais.
„Didžiasalyje gamyklas tik liežuviu stato. Lietuviai verslininkai čia niekada jų nestatys.
Nebent koks japonas ar vokietis ateitų. Tada tvarka būtų”, – įsitikinęs Didžiasalio gyventojas Olegas Stepankovas.
Darbo biržoje registruotas vyras gavo laikino darbo lentpjūvėje. Neskaitant kelių valstybinių įstaigų, tai – vienintelė darbo vieta Didžiasalyje.
Tuo tarpu Viktoras Medalis – bedarbis, gaunantis tik 315 litų pašalpą. Iš Karaliaučiaus prieš tris dešimtmečius atvykęs vyras statė Didžiasalyje plytų gamyklą, kuri vėliau bankrutavo.
„Širdis krauju sruvo, kai viskas žlugo. Nesitikiu, kad Didžiasalis greitai prisikels.
Tai – aklagatvis”, – nelinksmai kalbėjo V.Medalis.
Seniūnė netikėjo pažadais
„Iš pat pradžių netikėjau, kad tokia gamykla Didžiasalyje bus. Ir dauguma gyventojų netikėjo”, – optimizmu netryško ir gyvenvietės seniūnė Gema Pundienė.
Ji parodė laikraščio straipsnį, kuriame parašyta, kad jau 2009-ųjų rugsėjį vaikai eis į mokyklą, o jų tėvai – į naują gamyklą. Praėjus daugiau nei metams aiškėja, kad šie žodžiai – nieko verti.
„Vyriausybė mus gelbėja jau dvidešimt metų. Prirašėme tomus tų gelbėjimo programų.
Jas vis veždavome į įvairiausius posėdžius. Tačiau nuo to laiko, kai bankrutavo gamykla, mes tik buvome maitinami pažadais”, – neslėpė G.Pundienė.
Projektą Didžiasalyje planuota įgyvendinti per trejus metus. Verslininkai optimistiškai skelbė, kad namams šiltinti bus naudojama Lietuvos, o ne iš Lenkijos ar Olandijos atvežta žaliava.
Galimybių studijoje buvo rašoma, kad Didžiasalyje pagamintos mineralinės izoliacinės medžiagos pastatams šiltinti būtų trečdaliu pigesnės negu importuojamos.
Projektą vadino pavyzdiniu
Paraišką dėl 15 mln. litų investicijų Didžiasalyje „Luido keramika” Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikė dar 2008-aisiais.
Verslininkai nurodė, kad Didžiasalyje įdiegę mineralinių izoliacinių medžiagų gamybos technologinę liniją prikeltų gyvenvietę iš depresijos, besitęsiančios jau penkiolika metų, kai žlugo statybinių medžiagų kombinatas.
Planai statyti gamyklą atrodė optimistiniai, nes rinkoje pasirodė technologijų, leidžiančių izoliacines medžiagas gaminti iš statybinio molio ir smėlio.
Šia prasme Didžiasalio geografinė padėtis yra puiki, nes greta – Dysnos ir Kuksų molio telkiniai. Jie yra didžiausi Lietuvoje.
Gamyklą Didžiasalyje ketinusi statyti „Luido keramika” buvo net sukūrusi mineralinių izoliacinių medžiagų gamybos be atliekų technologiją.
Vykdant taikomuosius mokslinius tyrimus, sukurtos atitinkamos technologinės inovacijos, dėl kurių visos gamybos proceso metu susidarančios atliekos būtų buvusios grąžinamos į gamyklą ir ten perdirbamos.
Po rinkimų bėdas užmiršta
Lietuvos pakraštyje esantis Didžiasalis buvo prisimintas 2004-aisiais, kai rinkimų kampanijos metu jį aplankė prezidentas Valdas Adamkus. Jis žadėjo reikalauti, kad Vyriausybė parengtų specialią Didžiasalio atgaivinimo ir plėtros programą. V.Adamkus vienai daugiavaikei šeimai padovanojo skalbyklę.
Tapęs prezidentu V.Adamkus iš pradžių iš tiesų rūpinosi Didžiasalio reikalais. Susitikęs su Danijos kompanijos „Baltic Bridge Consulting” atstovais, šalies vadovas išklausė užsieniečių planus gyvenvietėje statyti plytų gamyklą.
V.Adamkus žadėjo padėti Ignalinos rajono savivaldybei ir investuotojams įgyvendinti fabriko statybos projektą.
Kompanija „Baltic Bridge Consulting” V.Adamkui net pristatė studiją, pagal kurią Didžiasalyje būtų statoma moderni plytų ir kitų statybinių medžiagų iš molio gamybos įmonė.
Danai planavo, kad įmonėje dirbs nuo 100 iki 200 žmonių, o į statybas būtų buvę investuota apie 20 mln. eurų.
Praėjo keleri metai, o Didžiasalyje jokių pokyčių neįvyko.
Seniūnė G.Pundienė liūdnai linguoja galva: taip būna prieš kiekvienus rinkimus. Lankėsi Didžiasalyje ir Artūras Zuokas, ir kiti politikai. Tačiau po rinkimų visi jie pamiršta pažadus.
Projekto numarinti neketina
Bronis Ropė
Ignalinos rajono meras
„Negalima sakyti, kad mineralinės vatos gamyklos Didžiasalyje projektas visiškai žlugęs. Diskusijų apie tai vyks ir šių metų pirmąjį ketvirtį.
O jeigu dabar nepavyks projekto įgyvendinti, manau, kad planus statyti įmonę verslininkai prisimins po keleto metų. Juk Lietuva negali nepanaudoti tokių molio klodų.
Statyti gamyklą Didžiasalyje buvo pasirengusi viena Rusijos kompanija. Tačiau rusai ėmė abejoti, sakydami, kad Lietuvoje namų renovavimo programa visiškai sustojusi.
Teko išklausyti jų priekaištus, esą Lietuvoje šiuo metu šiltinimo medžiagų parduodama mažiau nei prieš porą metų.
Rusijos verslininkai ne kartą klausė ir apie Europos Sąjungos investicijas – ar jos realios, ar tik planuojamos. Todėl nurodžiau parengti dokumentą, kuriame būtų išvardyta, kiek lėšų bus skirta iš struktūrinių fondų.
Tiesa, blogai, kad ES investicijos į Didžiasalį buvo pavėluotos. Su gamyklą Didžiasalyje ketinančios statyti bendrovės „Luido keramika” atstovais ketiname kreiptis į Vyriausybę ir prašyti, kad tų lėšų panaudojimo terminas būtų pratęstas.
Sunkmetis padarė juodą darbą ir gamyklą planavusiems statyti Lietuvos verslininkams. „Luidas” nepardavė daug butų, todėl nepakako savų investicijų, jų teko ieškoti kitur.”
Daugiau kaip penktadalis gyventojų – bedarbiai
Didžiasalio senbuviai juokauja, kad Vilnius šiai gyvenvietei turėtų mokėti kompensaciją už buvusių vilniečių išlaikymą.
Prieš keletą metų nekilnojamojo turto spekuliantai, pardavę asocialių šeimų butus Vilniuje, tokias šeimas perkraustė į Didžiasalį. Šiuo metu iš sostinės atvežama mažiau asocialių asmenų.
Dabar Didžiasalyje – 2013 gyventojų. Beveik 22 proc. jų – bedarbiai. Spėjama, kad neturinčiųjų darbo yra gerokai daugiau, bet jie net nesiregistruoja darbo biržoje.
Pasklidus kalboms, kad gyvenvietėje prasidės gamyklos statyba, Didžiasalyje pradėjo kilti butų kainos. Dviejų kambarių butas prieš porą metų čia kainavo 20 tūkst. litų.
Dabar nekilnojamojo turto kainos Lietuvos pakraštyje esančioje gyvenvietėje vėl kritusios. Tuščių butų yra kiekviename daugiabutyje.